Prieš dvejus metus visi kino salėse liudijome, kaip pasiaukodama Juodoji našlė mirė nušokdama nuo olos „Keršytojų. Pabaiga“ (2019) filme. Todėl, kai po šios kontroversiškos mirties, buvo paskelbtas solinis jos projektas, sumišę klausėme, kokia jo prasmė? „Juodojoje našlėje“ veiksmas vyksta iškart po „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“ (2016) įvykių. Išsiskirstę keršytojai slapstosi nuo JAV valdžios, kuri nori juos suimti.
Nataša Romanova atsiduria Norvegijoje, kur slaptavietę jai parūpina Meisonas, padedantis į tokią situaciją papuolusiems šnipams. Čia ji randa sesers Jelenos (Florence Pugh) iš Budapešto atsiųstą siuntinį, dėl kurio pačiai herojei kyla grėsmė. Susivienijusi su savo jaunesniąja seserimi, ji nusprendžia jai padėti kovoje prieš esą mirusį priešą Dreikovą (Ray Winstone) ir išlaisvinti kitas našles. Tam, žinoma, reikės susivienyti su buvusia surogatine šeima, su kuria pirmą kartą ji atvyko į Ohają slaptai misijai.
Juodosios našlės kilmės istorija ir primena, ir skiriasi nuo kitų „Marvel“ superherojų solinių filmų. Kaip ir kiekviename kūrinyje, turime aiškų blogiuką, prieš kurį organizuojama slapta misija. Filmo pradžioje matome trumpą intarpą apie Natašos vaikystę Ohajuję ir, kaip jos „šeima“ po misijos buvo išardyta. Tačiau, smagiausia žiūrėti šį filmą, nes Juodoji našlė neturi jokių antgamtinių galių ir yra tik gerai ištreniruota šnipė. Kaip pajuokauja Jelena, ji ne iš tų superherojų, kuriems po kovos nereikia gerti „Ibuprofeno“. Todėl skirtingai nei Kapitonė Marvel ji vienu smūgiu negali pribaigti blogiuko ar susprogdinti viso priešininkų erdvėlaivio.
Geru filmo papildiniu tampa netikros Natašos šeimos nariai: sesuo Jelena ir tėvas, Sovietų Sąjungos Kapitono Amerikos atitikmuo Raudongvardietis, Aleksejus (David Harbour), savo išvaizda primenantis svorio užsiauginusį, depresijos kankinamą Torą „Keršytojų“ paskutinėje dalyje. Šio herojaus geriausios dienos jau seniai praeityje. Dabar jis tik nostalgiškai bando įlįsti į jam akivaizdžiai per mažą kostiumą ir netikusiu humoru prasklaidyti susikaupusius debesis virš vėl susivienijusios šeimos.
Kaip ir visiems „Marvel“ filmams būdingo humoro gausu ir šiame filme. Tačiau šis kartais trukdo arba paviršutiniškai nuleidžia „Juodoje našlėje“ paliečiamas sunkias temas. Lėktuve vėl susitikus su Aleksejumi, Jelena skelia kalbą, kaip visoms našlėms atliekama priverstinė histerektomija (pašalinama gimda ir kiaušidės), tačiau skaudus teiginys galų gale nuleidžiamas humoru, vengiant bet kokios sunkesnės atmosferos filme.
Kūrinyje paliečiamas feminizmas taip pat vaizduojamas labai tiesmukai. Tipinis, kiek karikatūriškas blogiukas Dreikovas cheminėmis medžiagomis valdo jam paklūstančias našles, prilygindamas jas šiukšlių perdirbimui, kurioms suteikia prasmę. Toks problemos tiesmukumas ir supaprastinimas išties būdingas Holivudo ir superherojų filmams, stengiantiems neatsilikti nuo progresuojančio pasaulio. Nors pačiai „Marvel“ studijai prireikė daug metų, iki kol davė žalią šviesą pirmam soliniam superherojės moters projektui.
Tiesa, pačiame filme pasišaipoma iš Juodosios našlės seksualumo, kuomet Jelena juokauja apie sesers kovos pasiruošimo pozas ir atgal atmetamus plaukus, kurie visiškai nepadeda geriau kovoti. Net ir pati Scarlett Johansson ne kartą pabrėžė, kad jai pačiai nepatinka kaip seksualizuojama jos vaidinama veikėja, o filmų reklaminių kampanijų metu žurnalistai nesugalvodavo nieko geriau paklausti, tik kaip apie jos figūrą ir ar po aptemptu kostiumu jį dėvi apatinius.
Tačiau pagrindinis klausimas vis tiek išlieka – ar „Juodosios našlės“ filmas pagaliau įvykdo teisingumą nuošalyje laikytai superherojei? Greitai paaiškėja, jog šis filmas yra ne Natašos kilmės istorija, kiek Jelenos pristatymas „Marvel“ visatoje, kuri ketvirtajame frančizės etape turėtų pakeisti mirusią Juodąją našlę. Visas veiksmas vedamas būtent per jos patirtą traumą. Jelenai skirtingai nei Natašai nepavyko ištrūkti iš Dreikovo gniaužtų ir jai teko žudyti net ir saviškes našles. Jaunesnioji sesuo pirmoji išrėžia, kad treji metai, praleisti Ohajuje, jai buvo tikri ir Natašą, Aleksejų ir Meliną ji laiko savo tikrąja šeima, net jei jie taip ir nemano.
Po titrų „Marvel“ filmuose rodomose trumpose scenose, skirtose nukreipti į būsimą istoriją, kaip tik ir atskleidžiama, kad Jelenos istorija „Marvel“ visatoje tik prasideda, o jos naujuoju taikiniu tampa Sakalo akis. Todėl Juodoji našlė net ir būdama pagrindinė filmo veikėja, tarsi vėl nustumiama į šalį, kad leistų šviesti būsimai žvaigždei.
Tad tampa akivaizdu, kad Cate Shortland režisuotam „Juodosios našlės“ filmui nepavyksta būti laisvam nuo didžiosios „Marvel“ visatos. Nors veiksmas ir vyksta, po to, kai išsibarsto keršytojai, ir keli iš jų atsiduria kalėjime, didžiąją pirmosios pusės dalį vis užsimenama apie tuos „didžiuosius“ superherojus, kurie palengvintų seserims darbą, o Aleksejus save vis lygina su Kapitonu Amerika. Žiūrovams jau nebeužtenka sekti filmų, bet norint viską suprasti reikia žiūrėti ir „Marvel“ prodiusuojamus serialus.
Po titrų scenoje šalia Jelenos išdygstanti Valentina (Julia Louis-Dreyfus) pirmą kartą pasirodė „Sakalo ir Žiemos Kario“ (The Falcon and the Winter Soldier“, 2021) seriale, o jos siūlomas naujasis taikinys Sakalo akis referuoja, kad abi šias veikėjas pamatysi naujame, jam skirtame seriale. Tai kiek trukdo džiaugtis atskiru kūriniu, kai turi prisiminti, kas įvyko „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“ filme, arba suprasti, kas yra šalia Jelenos stovinti moteris, apie kurią neturėsite jokio supratimo, jeigu nespėjote pažiūrėti ir jau išėjusių serialų.
Nepaisant visko, negalima paneigti, kad žiūrėti „Marvel“ filmus visada smagu. Pilni veiksmo, specialiųjų efektų (nors šiam filmui, sakyčiau, kiek ir pagailėjo tam pinigų) ir humoro jie išlieka kokybiškiausiais superherojų filmais dabartinėje kino industrijoje. Deja, jie patys papuola į savo spąstus. Norėdami išlaikyti lengvos pramogos toną, jie neleidžia savo herojams būti daugiasluoksniams ir juos pernelyg supaprastina. Jų veiksmai dažnai lydimi vienos paprastos emocijos. Problema tampa ir tai, kad visi filmai, priklausydami vienai kino visatai, nebesuteikia jokių staigmenų. Juk žinome, kad Juodoji našlė jau mirusi, o pats filmas turi pasibaigti taip, kad galėtų tęsti „Keršytojų“ siužeto liniją. Tad kino juostos yra labiau apskaičiuotos nei kinematografiškai išjaustos.
Po to, kai Nataša Romanova mirė nuošalyje „Keršytojai. Pabaiga“, o visi net ir pamiršti veikėjai atvyko išlydėti Geležinio žmogaus, galvojau, kaip neteisingai su šia superheroje pasielgė kino studija. Ypač kad Juodoji našlė buvo ta, kuri suvienijo visus keršytojus. Toks jausmas išlieka net ir pasižiūrėjus šį filmą. Juodąją našle vėl buvo pasinaudota, kad būtų iškelti kiti filmo herojai. Reikia tik tikėtis, kad puikiai Jeleną įkūnijusi Fl.Pugh bus lygiaverčiai priimta į „Marvel“ visatą ir jai neteks būti nuošalyje šalia kitų „didžiųjų“ superherojų.
