Kai trys sūnūs atsisako tęsti ilgaamžes tradicijas ir išvyksta iš kaimo, tėvas patiki svarią misiją dukteriai Namei, kol nutinka kažkas neįprasto. Tai – „Kino pavasario“ programoje „Festivalių favoritai“ rodomo filmo „Namė“ (gruz. „Namme“, rež. Zaza Khalvashi) pagrindinė siužetinė linija.
Tokijo kino festivalio konkurse pristatyta drama „Namė“ – tai melancholiška modernaus gyvenimo pasaka, kupina poezijos, grožio, stebuklų, dainų ir garsų magiškame vandens ir ugnies pasaulyje. Užburiančią muziką šiam gruzinų filmui sukūrė muzikantė Jurga Šeduikytė. Dalinamės jos įspūdžiais apie filmą.
„Šį filmą galima „skaityti“ daugeliu sluoksnių: kaip metaforinę pasaką apie kartų konfliktą ir tautos patirties bei tradicijų išsaugojimą, kaip jaunos merginos identiteto paieškas, kaip dokumentiškai meninę Gruzijos kalnų gyventojų kasdienybės drobę, nutapytą prislopintais bundančios pavasarinės gamtos atspalviais, kuriuose plaukioja švelniai rožinė žuvis, o nepakaltinamai baltas sniegas maišosi su naujųjų laikų statybų dulkėmis; besimezgančią dviejų žmonių meilės istoriją ir jos bandymą išsiveržti iš slegiančio, šimtmečius skaičiuojančio tradicijos glėbio ir pan.
Filmo anonsas:
„Namė“ – tylus, sukauptas, mąstantis ir skatinantis mąstyti filmas apie mus supančių, iš protėvių paveldėtų ir ateityje laukiančių dalykų tarpusavio ryšius, prasmę ir kryptį bei žmogaus pasirinkimą. Filmas nemoralizuoja, tik ramiai sukuria foną žiūrovo mintims ir kelia klausimus. Jo tempas – ramus, ritmingas, garsas – tyliai liūliuojantis ir skaudžiai pažadinantis. Pasikartojantys vandens ir ugnies motyvai kontrastuoja su šalia taukšinčiomis statybomis.
Patiks tiems, kurie mėgsta pailsinti akis ir mintis nuo mums suprantamos ir nuspėjamos Vakarų pasaulio kasdienybės, pasinerti į kitokią, fantastinę, tolimą ir kartu kažkuo atpažįstamą Gruzijos kasdienybę ir kartu su režisieriumi stebėti tylią žmogaus kovą su likimu.“
Daugiau „Kino pavasario“ programos „Festivalių favoritai“ filmų rasite čia.
