Į karo nuniokoto kurdų kaimo mokyklą atvyksta jauna, graži ir drąsi pedagogė Govenda. Ji nepaiso dvylikos brolių pasipiktinimo dėl netinkamos moteriai veiklos. Mergina sutinka bendramintį Baraną, su kuriuo drauge imasi veiksmų, galinčių atkurti tvarką nuniokotoje ir korumpuotoje šalyje.
Jurgos Šeduikytės komentaras:
Šis filmas turėtų patikti tiems, kas mėgsta paprastumą. Žiūrėdama jį, užsirašiau kelis žodžius: „apsisprendimas“, „ištikimybė“, „žmogiškumas“, „jausmo užgimimas“, „stiprybė“, „atpildas“. Visi jie režisieriaus paaiškinti švaria vizualine kalba, paprastais sugretinimais. Filme visada labiausiai laukiu personažų santykių klampynės, todėl man buvo gal kiek per paprasta ir per tobula. Galima sakyti, kad tai – dviejų savo vidinio šauksmo kryptimi einančių žmonių meilės istorija politinių įvykių fone. Veiksmas vyksta Kurdistane, aplinkybės yra ką tik atgauta laisvė. Pagrindinis klausimas – kaip skirtingi žmonės tą laisvę supranta ir ką su ja veikia? Vieni iš jos pelnosi, kiti jos fone toliau tyliai viską valdo. Kaip supratau, laimi tiek, kurie perkelia laisvės sąvoką į vidinį savo pasaulį, ieško savo pašaukimo. Jiems net leidžiama įvykdyti teisingumą. Gėris triumfuoja.
Patiko:
Muzikinis intarpas su keistu instrumentu.
Paaiškinimas, kodėl du plius du Kurdistane yra dešimt.
Pagrindinio personažo akių gelmė.
Kalnai ir graži gamta.
Pritrūko:
Filmas kupinas muzikos. Mane ji šiek tiek blaškė, buvo per iliustratyvi, pritrūko pauzių.
Istorija šiek tiek per pasakiška.
Nebuvau įtraukta iki galo. Gal dėl padrikų elementų visumos. Gal dėl pavienių humoro inkliuzų, kurių, mano nuomone, galėtų ir nebūti. Arba – būti daugiau, kad tai vientisai įsilietų į filmo stilistiką.
P.S. Filmai yra šių laikų išsigelbėjimas. Žiūrėkite jų kuo daugiau, nes ten esantis pasaulis, jo nenusakomos ribos, kūrybiškumas ir muzikalumas padeda išgyventi. Išsirinkite patinkantį ir leiskite sau pasikeisti. Į jautrumą, į drąsą, į laisvę, į dar ką nors. Nesvarbu, kur link – svarbu judėti. Susitiksime kine.
