9-asis, Kolumbijai skirtas, festivalis „In Latino“ kalbasi su Ana apie jos šalį, tautiečių temperamentą ir kultūrą.
– Įvairūs stereotipai apie Kolumbiją verčia manyti, kad tai pavojinga šalis. Ar gyvendama joje jaučiatės laiminga?
– Gimiau šiaurinėje Kolumbijos pakrantėje, tačiau dabar gyvenu Bogotoje. Jokiame pasaulio didmiestyje negali iki galo jaustis saugus: nesvarbu, tai būtų Roma, Madridas, Niujorkas ar Vilnius. Įpranti gatvėje saugoti rankinę, kavinėje ant stalo nepalikti mobiliojo telefono ir pan. Dideliuose miestuose yra kvartalai, į kuriuos sutemus geriau neiti. Tai man tikrai netrukdo jaustis laimingai. Daugybė turtingų užsieniečių perka Kolumbijoje namus ar butus, kur kone kasmet leidžia atostogas. Tai įrodo, kokia viliojanti Kolumbijos atmosfera.
– Papasakokite apie jūsų šalies kultūrinį lygį. Ar kultūriniame gyvenime aktyvūs visi socialiniai sluoksniai? Gal tik elitas?
– Pradėti reikėtų nuo to, kad Kolumbijoje susimaišę daug įvairių rasių, ypač pakrantėje – juodaodžiai, indėnai, ispanai, italai, prancūzai ir t. t. Šalis suskirstyta į 32 apskritis. Kiekvienoje jų vyksta didžiuliai festivaliai, kuriuose geriausiai atsispindi paveldo autentiškumas ir grožis. Taigi šios šventės yra skirtos visiems žmonėms, o kolumbiečiai tikrai mėgsta ir moka linksmintis. Didžiuosiuose miestuose situacija kiek kitokia. Pavyzdžiui, Bogotoje kas dveji metai vyksta tarptautinis teatro festivalis, Kartaginoje – klasikinės muzikos festivalis ir pan. Tai itin aukšto lygio renginiai, tad brangūs ir jų bilietai. Sakykime, ši kultūros dalis labiau skirta elitui.
– Esate interjero dizainerė, tad menas jums ne svetimas. Kaip dažniausiai leidžiate laisvalaikį?
– Myliu teatrą ir kiną. Kartais per dieną kino teatre pažiūriu po du filmus. Patinka Argentinos, Kubos, Meksikos režisierių darbai. Dievinu Arturo Ripsteino filmus, tuos, kuriuose vaidina žymus Argentinos aktorius Ricardo Darinas. Kartą per savaitę lankau skaitytojų klubą, kur drauge su kitomis moterimis ir mokytoju skaitome žymių autorių knygas, šiek tiek rašome. Turiu nemažai draugų dailininkų, tad gana dažnai lankausi įvairiose galerijose. Susitinku su draugais pavakarieniauti ar tiesiog išgerti kavos. Kolumbiečiams tai įprasta. Mėgstame būti tarp žmonių, bendrauti, linksmintis.
– Turėjusieji reikalų su pietiečiais sako, kad tai nepunktualūs žmonės, kuriems viskas „manjana“ (rytoj). Galbūt tai mitas ar bent jau nebūdinga kolumbiečiams?
– Šiandien atėjau anksčiau nei tarėmės, tad tai nėra taisyklė (juokiasi). Man, kaip anglei, – 9.30 val. ryto tą ir reiškia – 9.30 val. ryto. Dažniausiai ateinu net 5 minutėmis anksčiau. Tačiau Kolumbijoje tai tikrai nėra įprasta. Visai neseniai iš notaro labai skubiai reikėjo vieno dokumento. Paprašiau jį atsiųsti. Nesulaukusi, paskambinau ir išgirdau, kad jie negalėjo to padaryti, nes lauke lyja, kitą dieną – notaro anūkei Pirmoji komunija. Žodžiu, priežasčių atidėti darbą kitai ar dar kitai dienai mes surandame tikrai daug. Štai Bogotoje yra nemandagu atvykti vakarienės lygiai 8 val., kaip, beje, ir tartasi, nes namų moterys dažniausiai dar būna duše. Negaliu pakęsti vėlavimo, nes tiek kitų, tiek pačios laikas man yra svarbus. Deja, jei tik ką paskubini ar kam paprieštarauji, išgirsti: „Atsipalaiduokite, kam tas stresas? Juk jūs Kolumbijoje.“ Štai per Pasaulio futbolo čempionatą, vykstant svarbioms rungtynėms, net bankai nedirbo. Ir niekam nepasiskųsi, ateini į banką, o ten visi žiūri televizorių ir į tave net nereaguoja.
– O kokie kultūriniai skirtumai jus labiausiai glumina Lietuvoje? Kaip supratau, lankotės čia gan dažnai...
Gimiau šiaurinėje Kolumbijos pakrantėje, tačiau dabar gyvenu Bogotoje. Jokiame pasaulio didmiestyje negali iki galo jaustis saugus: nesvarbu, tai būtų Roma, Madridas, Niujorkas ar Vilnius. Įpranti gatvėje saugoti rankinę, kavinėje ant stalo nepalikti mobiliojo telefono ir pan. Dideliuose miestuose yra kvartalai, į kuriuos sutemus geriau neiti. Tai man tikrai netrukdo jaustis laimingai.
– Pirmiausia, man labai patinka Lietuva, net stengiuosi po truputį kalbėti lietuviškai. Dievinu gaminius iš lino, esu daugybę jų parsivežusi į Kolumbiją. Pirmą kartą atvykau čia daugiau nei prieš 15 metų. Nustebau pamačiusi, kokie lietuviai tylūs, uždari, atsargūs. Juk tik ką buvote išsivadavę iš sovietinio režimo. Dabar atmosfera visiškai kitokia. Prieš keletą metų stebėjau žmones Jurgio koncerte. Dauguma klausėsi muzikos lyg stabo ištikti. Kolumbiečiams apskritai sunku suvokti, kaip galima nešokti skambant ritmingai muzikai. Tačiau šią vasarą, Jurgiui koncertuojant pajūryje, mačiau daug laimingų, atsipalaidavusių žmonių.
– Įsivaizduojate save čia gyvenančią?
– Prieš keletą metų, kuomet Jurgis su grupe dalyvavo „Eurovizijoje“, praleidau su anūkais Lietuvoje net tris mėnesius. Tas laikas man labai patiko. Šiuo metu turiu širdies draugą ir mums norėtųsi gyventi kartu, tačiau visuomet sakau sūnui: jei esu jums čia reikalinga, tik pasakykite. Tikrai nesunku įsivaizduoti save Lietuvoje kaip laimingą moterį.
– Ar Kolumbijoje vyrauja, pavadinkime, europietiška tendencija – vis daugiau moterų renkasi karjerą, o ne šeimą?
– Tikrai taip. Tik galbūt vienas esminis skirtumas – bent jau Kolumbijoje yra įprasta, kad drauge su šeima gyvena auklė. Ji kone lygiavertis šeimos narys. Taip moterims lengviau suderinti motinystę ir darbą. Žinoma, pasitaiko, kad kai kurios dirba pusę dienos, o kitą pusę skiria vaikams. Tačiau tokių nedaug. Labai mėgstu klausytis kitų žmonių ir dažnai girdžiu juos sakant, kad norėtųsi daugiau laiko praleisti namuose, su vaikais, tačiau sunku sustoti – nusileisti laipteliu žemyn, imti mažiau uždirbti ir pan.
– Ar pavadintumėte save šiuolaikine moterimi?
– Nemėgstu savęs priskirti kuriai nors bangai, judėjimui, tačiau esu labai smalsi, nuolat stebiu, kas vyksta aplink, daug mokausi iš jaunesnių žmonių – dukters, Jurgio, Ericos, anūkų. Tai man leidžia neatsilikti ir judėti koja kojon su šiandieniu pasauliu. Esu tolerantiška, atvira, gerbianti bet kokį žmogaus pasirinkimą. Jurgis su Erica tuokėsi bažnyčioje. Man tai tiko. Dukra nenorėjo tuoktis bažnyčioje. Man tai taip pat tiko. Savo vaikams, mane supantiems žmonėms nekišu savo nuomonės, lengvai prisitaikau. Galbūt iš tos pusės esu šiuolaikinė moteris.
– Ar Kolumbijoje lengvai pildosi troškimai? Apie ką svajojate pastaruoju metu?
– Gyvenu bute, tad jau kuris laikas pagalvoju apie kraustymąsi į kaimą, kur auginčiau daržoves, vištas, karves, kur manęs aplankyti atvažiuotų anūkai. Manau, greitai taip ir nutiks, nes Kolumbijoje svajonėms lemta išsipildyti.
– Na, ir paskutinis klausimas – ko tikėtis iš vietinių planuojant kelionę į Kolumbiją?
– Vakarienės prie didžiulio stalo. Tai labai svetingi žmonės. Štai jei vyktumėte į Kolumbiją, man užtektų paskambinti savo draugams ir paprašyti, kad jus priimtų. Nors jie visiškai jūsų nepažįsta, surengs jums vakarienę, pristatys draugams ir dar aprodys apylinkes. Kolumbiečiai – žmonės, turintys daug optimizmo ir užkrečiantys juo kitus.
9-asis festivalis „In Latino“ vyks 2014 m. spalio 9–16 dienomis. Šiemet didžiausias dėmesys bus skiriamas Kolumbijai: kinui, muzikai, fotografijai, maistui ir kitiems jos kultūros atspindžiams. Nepaisant to, kaip ir kasmet, „In Latino“ supažindins ir su kitomis Lotynų Amerikos šalimis. Dauguma festivalio renginių – nemokami.
