„Iliuminacijoje“ vaidybinis kinas jungiamas su dokumentika ir filosofine esė. Taip filme susisiejo mokslas ir menas, intelektas ir emocijos. Novatoriškos struktūros vieno žmogaus gyvenimo analizė tapo visos kartos ikoniniu kultūros simboliu. Vienbalsiai trimis pagrindiniais prizais 1973 m. Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje apdovanotas filmas – akinantis idėjų ir vaizdų kaleidoskopas. Jis aktualus šiandien ir bus žiūrimas dar po kelių dešimtmečių.
„Kino pavasaryje“ apsilankęs K. Zanussis pasakojo, kodėl šis filmas atliepia jo biografiją ir kodėl jis nemėgsta sociologų.
– Jūsų filmas, sukurtas 1973 m., dalyvauja „Kino pavasario“ programoje „Aš esu hibridas“. Papasakokite apie kino kalbą 7-ajame dešimtmetyje. Ar tuo metu buvo daug panašių pavyzdžių? Kodėl filme jungiate dokumentikos ir fikcijos elementus?
– 7-ajame dešimtmetyje buvo didžiulis sujudimas visose meno disciplinose. Tai buvo laikai, kai keitėsi net ir klasikiniai menai. Labai keitėsi muzika, atsirado įdomių rašytojų. Vienas pavyzdžių – Thomo Manno romanas „Daktaras Faustas“. Taigi, norėjau nufilmuoti kažką, kas būtų mano intelektualinė biografija, bet šiame filme nėra vaizduojamas išimtinai vien mano gyvenimas. Kaip žinia, vedžiau daug vėliau nei filmo herojus, mėgau žygius į kalnus, bet dariau tai ne taip gerai.
Perėjimas iš fizikos disciplinos į filosofiją paskatino mane viską sudėti į vieną ir sukurti hibridą: panaudoti dokumentiką, vaidybinius elementus, laisvos formos esė, – tuo metu tai buvo madinga. Matote, septintajame dešimtmetyje tvyrojo didžiulė eksperimentavimo dvasia. Prisiminkite Jeaną-Lucą Godard'ą, Alainą Resnais, Federico Fellini – jie kūrė visiškai nekonvencinius filmus. Užtat dabar padarėme žingsnį atgal ir tarsi netoleruojame tos kūrybinės laisvės – turiu omeny masinę auditoriją. Tuo metu visi buvo labai ambicingi, siekiantys naujų tolių. Šiais laikais šis siekis ne toks stiprus.
– Minėjote, kad šis filmas yra šiek tiek biografinis, nes jis siejasi su profesinio kelio pasirinkimu. Kaip jūsų asmeniniame ir kūrybiniame gyvenime siejasi mokslas, menas, religija, filosofija. Ką jums asmeniškai reiškia iliuminacijos idėja?
– Tam reikėtų ilgos diskusijos, kuri, ko gero, būtų nuobodi. Aš stengiuosi šiuos dalykus išlaikyti kartu, ir, nors dabar daug kas keičiasi, stengiuosi prisitaikyti. Manau, kad įvyko didžiulis lūžis mūsų dabartiniame visatos suvokime: turėdami šiuolaikines teorijas, tokias kaip Einšteino realiatyvumo teorija ar kitos. Dabar jau praradome tvirtą žinojimo pagrindą, kurį anksčiau įtvirtino Niutonas: erdvė, trys dimensijos ir kiti. Dabar mes matome, kad šie dydžiai – neadekvatūs, jie neriboti, už jų gali būti daug daugiau. Tai keičia požiūrį į gyvenimą ir į meną. Ši nauja suvokimo sąranga pristato dar vieną svarbų dalyką – žmonijos intuiciją apie tai, kas dar nežinoma.
Tik XIX ir XX amžiuje buvo manoma, kad viskas bus paaiškinta ir neliks jokių paslapčių. Dabar mes žinome, kad tai netiesa. Moteris, besimeldžianti priešais statulėlę, yra daug modernesnė už sociologą, kuris aiškindamas visuomenę remiasi tam tikrais terminais, kurie buvo sukurti tikint, kad viskas yra žinoma. Neva, esi toks, koks esi, dėl tam tikrų aplinkybių. Tačiau, kodėl gerų tėvų vaikai tampa nusikaltėliais? Kodėl nusikaltėlių vaikai tampa šventaisiais? Mums reikia iš naujo tai atrasti ir pripažinti, kad pasaulis labai keičiasi. Filme yra tam tikrų ženklų ir nuorodų, kad viskas eina būtent tokia linkme.
– Ką reiškia šio filmo pavadinimas „Iliuminacija“?
– Filmo pavadinimą paaiškina profesorius Władysławas Tatarkiewiczius filmo pradžioje. Tai yra kažkas, ko mes siekiame. Tai siekimas suprasti, būti apšviestiems – iliuminuotiems, nes tai mūsų, žmonių, iššūkis. Skirtingai nei gyvūnai, norime suprasti žmonijos egzistavimą, buvimo visatoje paslaptį, į kurią turime skverbtis, stengtis ją pažinti. Bet kartais, kaip aiškina filmo pradžioje profesorius, įvyksta iliuminacijos akimirkos, kai tiesą suvoki tiesiogiai, ne samprotaujant ar juslėmis, bet visa esybe. Tai graži Šv. Augustino sąvoka, todėl ją panaudojau filme.
– O atmetus filosofiją ir kūrybą, tikite sielos nemirtingumu?
– Visų pirma norėčiau iškelti klausimą, ar mes galime suvokti nemirtingumą apskritai. Nemirtingumas gali būti suvokiamas per tam tikrą laiko patyrimą, o mes norime suprasti kažką, kas egzistuoja už laiko sąvokos. Tikiu siela, tai kita pastebima dimensija. Budizmas tai vadina nirvana, bet tai nėra nemirtingumas, tai visai kas kita. Manau mus vertėtų būti kuklesniems, kalbant apie paslaptis. Aš tikiu kažkuo, esu krikščionis, bet žinau ir ribas. Nes viskas suformuota žmogaus smegenyse, o nemirtingumas yra daug didesnis už mūsų smegenis ir sugebėjimą tai suvokti.
– Jūsų filmas buvo sukurtas 1973 metais. Įdomu, kaip jis ar jo tęsinys atrodytų dabar?
– Žinoma, kada nors ir vėl norėčiau filme panaudoti mokslą, mokslinių tyrimų elementus. Filmus ir dabar kuriu, bet mažiau avangardistinius, nes tam nėra auditorijos, rinkos. Žinoma, aš kuriu filmus, kad uždirbčiau pinigų, bet man svarbu, kad filmas būtų suprastas auditorijos, o filmas su mažai žinoma, sudėtinga kalba, yra nesuprantamas ir nepatrauklus šiuolaikinei publikai. Bent jau šiuo metu.
– Tam tikru metu daugybė puikių Lenkijos režisierių emigravo. Kodėl jūs likote kurti Lenkijoje?
– Buvau emigravęs, kai valdžioje buvo W. Jaruzelskis. Gyvenau užsienyje ir nemačiau prasmės grįžti, nes Lenkijoje buvo tokia pati situacija kaip ir didžiojoje dalyje Rytų Europos. Po kelių mėnesių paaiškėjo, kad W. Jaruzelskiui nepavyks išlaikyti tokio socializmo, apie kurį jis svajojo, taigi grįžau. Prieš tai kūriau kelis filmus užsienyje, galėjau manevruoti, nes valdžia man leido kurti išvykus. Bet tai nebuvo akstinas emigruoti dėl geresnio gyvenimo, nes aš gan anksti ir aiškiai suvokiau, kad kiekvienas filmų kūrėjas ar bet koks kitas menininkas turi turėti etaloną, būti ištikimas savo tradicijoms, auditorijai ir savo šaknims.
Vis dar tikiuosi, kad, kai darau tarptautinius projektus, sugebu išlaikyti tą identitetą. Jeigu prarasčiau jį, viskas pasidarytų labai abstraktu. Pavyzdžiui, Romanas Polanskis turi labai universalų talentą. Nekaltinu jo, jis galėjo daryti geresnius filmus Lenkijoje, bet darė juos Amerikoje, vėliau Prancūzijoje. Mano istorija kitokia.
– Jūsų filme pagrindinį vaidmenį sukūrė tragiško likimo Stanisławas Latałło. Kodėl pasirinkote neprofesionalų aktorių pagrindiniam vaidmeniui?
– Jis tuo metu studijavo kino operatorystę ir taip pat buvo filmavimo grupės narys. Darėme kameros testus su profesionaliais ir neprofesionaliais aktoriais, kurie atrodė gan prastai. Ir kažkas atsitiko. Tuo metu mano asistentė Agniezka Holland, beje, ji šiame festivalyje pristato savo filmą „Pėdsakas“ (angl. „Spoor“), man davė užuominą, kad Stanisławas galėtų būti tinkamas aktorius. Tuo metu jis turėjo nemalonų balsą, visiškai nesumoduliuotą, tarsi kalbėtų iš miško, bet dvasiškai jis buvo labai artimas filmo personažui. Kai jam pasiūliau vaidmenį, jis nesusidomėjo, atsisakė ir kitą dieną, bet Agnieszka mane nuramino, pastebėdama, kad jis atėjo išsiplovęs galvą – ruošėsi tam susitikimui, tad greičiausiai sutiks filmuotis.
Deja, jis tiesiog ligotai pamilo kalnus ir neturėdamas alpinisto patirties, po kelerių metų tragiškai žuvo Himalajų kalnuose filmuodamas filmą. Jo mirtis – didvyriška, nes jis nusprendė kalnuose sulaukti grįžtančio savo kolegos ir mirtinai sušalo. Jis buvo labai dosnus ir žmogiškas. Panašu, kad jį motyvavo atsakingumo jausmas ir tai daro jį šventu.
– Ar galėtumėte palyginti kartas, kaip dabar matote šiuolaikinius trisdešimtmečius, ar juose taip pat įžvelgiate atkaklų iliuminacijos siekį?
– Matote, aš pagal savo amžių esu dinozauras, galėčiau atstovauti „Jūros periodo parkui“, bet netikiu jokiu kartų atotrūkiu. Manau, kad tai labai paviršutiniška ir patogu tik sociologams. Aš nemėgstu sociologų, nes jie daro išvadas ir apibūdina reiškinius neklausinėdami ir teoritezuodami. Galiu pasakyti, kad keičiasi tik kartų išvaizda, kuri nėra tokia svarbi. Dalase (JAV) lankiausi katalikiškame universitete ir užėjau į bažnyčią. Pamačiau daug studentų, bet buvau labai nusivylęs, nes jie visi buvo su telefonais rankose ir siuntinėjo SMS. Bet, kai pažvelgiau kažkuriam per petį, pamačiau, kad telefonuose – maldos. Malda popieriuje ar telefone – taigi tas pats, jei tu meldiesi. Taigi, toks tas kartų skirtumas.
