Kino tyrėja Åsa Jernudd konferencijoje „Miestas kine ir audiovizualinėse medijose“ (spalio 21 d. 10.45 val. „Meno avilio“ sinematekoje) skaitys pranešimą, kurio pagrindu tapo Holmströmo dienoraštis ir jo kino žiūrėjimo praktikų santykis su kino institucionalizacija 1914–1920 m.
Tad ką iš Holmströmo dienoraščio įrašų galime suprasti apie to meto kino kultūrą? Kuo skiriasi šiandienos žiūrovų patirtys ir kaip auditorijos įpročių kaita veikia patį kiną? Apie tai interviu pasakoja Å.Jernudd.
– Visų pirma noriu klausti apie Holmströmo dienoraštį – kaip jį atradote?
– Prieš kelerius metus savo kolegai, medijų istorikui Johanui Jarlbrinkui, pasakojau, kaip skurdu informacijos apie ankstyvojo kino kultūrą ir auditorijas: apie tai, kodėl žmonės ėjo į kiną, su kuo jie ten ėjo ir kaip priėmė filmus. Mes praktiškai nieko nežinome! O ir didelė dalis kino tyrimų yra apie filmus, kurie padarė įspūdį kažkam iš intelektualinio, kultūrinio elito – ne populiarias juostas, sutraukdavusias platesnę auditoriją.
Remdamasi dienoraščiu galiu tyrinėti, kaip keičiasi Holmströmo kino žiūrėjimo praktikos, kaip kinas tampa jo kasdienybės dalimi tuo pat metu, kai ir pats kinas institucionalizavosi.
Tuomet Johanas papasakojo, kad atrado A.Holmströmo dienoraštį, kuriame jis ilgus metus fiksavo savo laisvalaikį. Gyvendamas Stokholme, Holmströmas mėgo lankytis teatre ir operoje. Vėliau persikėlė į Södertälje, XX a. pradžioje augantį industrinį miestą. Ten jis pradėjo vaikščioti į kiną ir tai dokumentavo.
Visų pirma perskaičiau Johano tekstą apie dienoraštį. Holmströmas į jį įtraukė ir iškarpas iš laikraščių – į šią dalį, kaip savadarbės medijos praktiką, ir koncentravosi Johano tekstas.
Supratau, kad remdamasi dienoraščiu galiu tyrinėti, kaip keičiasi Holmströmo kino žiūrėjimo praktikos, kaip kinas tampa jo kasdienybės dalimi tuo pat metu, kai ir pats kinas institucionalizavosi. Šis procesas yra dokumentuotas, tačiau neturėjome auditorijos perspektyvos, nežinojome, kokios buvo jos reakcijos ir kaip jos veikė patį kiną. Būtent tai mane ir domina.
– Ką šiandien žinome apie Holmströmą?
– Holmströmas buvo laikrodininko sūnus, dirbęs klerku. Rašyti dienoraštį jis pradėjo 1877 m. Kai persikėlė į Södertälje, buvo daugmaž 30-ies, vedęs, turėjo tris vaikus. Kiekvieną rytą jis išeidavo į darbą ir grįždavo ketvirtą, kartais trečią popiet. Šiuo laiku vyresnioji jo dukra buvo jau paauglė, su šeima leido mažiau laiko, o mažesniuosius vaikus Holmströmas kartais drauge su savimi pasiimdavo į kiną.
Jis fiksuoja ir kaip į kino teatrą vaikšto žmona. Ji dirbo viešojoje pirtyje – Södertälje žinomas ir kaip kurortinis miestas. Grįžus namo, jai dažnai skauda galva ir ji rečiau kur nors išeina, nes turbūt yra užsiėmusi namų buitimi ir vaikais. Pats Holmströmas turi gerokai daugiau erdvės imtis skirtingų veiklų ir jas fiksuoti savo dienoraštyje.
Tačiau pats dienoraštis nėra asmeniškas. Jame, fiksuojant dienos įvykius, taip pat naudojamos skirtingos spalvos. Viena spalva Holmströmas žymi orą, kita – svarbius visuomenės, pasaulio įvykius (pavyzdžiui, Pirmąjį pasaulinį karą), o savo laisvalaikį – jau kita.
Tiesa, dienoraštyje yra ir užkoduota dalis. Tad arba jis rašė nuo pat pradžių galvodamas, kad paliks dienoraštį kaip dokumentą, kurį skaitys kiti, arba bijojo, kad kažkas iš artimųjų – žmona ar vaikai – gali tai perskaityti.
– Ar įmanoma šią dalį iššifruoti?
– Aš to nedariau. Bet pati idėja, kad kažkas dienoraštyje yra užkoduota, labai intriguoja. Gal jis turėjo romaną… (juokiasi)
Tačiau čia atsiranda ir etinis aspektas. Jei jis kažką užkodavo, ar tai reiškia, jog norėjo užminti mįslę, kad ją kaip detektyvai spręstume šiandien? O gal vis tik tai reiškia ką kita?..
– Koks buvo paties Holmströmo kino skonis? Ką galime apie jį spręsti iš dienoraščio?
– Nors medžiagos labai daug, tačiau patys įrašai lakoniški. Vis tik trumpais komentarais jis pažymėdavo, jei filmas palikdavo didesnį įspūdį.
Metodas, kuriuo kliausiuosi analizuojant dienoraštį, leis atlikti kiekybinę analizę, ieškant pokyčių Holmströmo veiklose bėgant laikui ir kinui tampant vis svarbesne jo gyvenimo dalimi. Ko jis atsisako, kad galėtų eiti į kiną? Su kuo ir kada ten eina? Ar jis peržiūri visą filmą? Noriu pažvelgti į šias praktikas, nes jos labai skiriasi nuo to, kaip šiandien esame įpratę žiūrėti kiną.
Ko jis atsisako, kad galėtų eiti į kiną? Su kuo ir kada ten eina? Ar jis peržiūri visą filmą?
Kinas buvo darbo klasės laisvalaikio praleidimo būdas, bene pirmasis prieinamas gerokai platesnei auditorijai. Nors iš pradžių Holmströmas kinu per daug nesidomėjo, kai filmuose radosi daugiau siužeto, augo jų trukmė, kine jis pradėjo lankytis dažniau. Regis, jam apskritai labiau patiko pasakojamasis kinas, kuris priminė teatrą. Holmströmas vertino ir kai kurias kino žvaigždes – jų iškarpas taip pat įtraukė į dienoraštį.
2-ajame deš. didžiausia kino studija Švedijoje ėmė kurti filmus su gerokai didesniais biudžetais – ir gerokai ilgesnės trukmės, nei tuomet buvo įprasta. Tai buvo Švedijos kino aukso amžius. Bus įdomu patyrinėti šį periodą Holmströmo dienoraštyje, nes jis smarkiai išsiskiria Švedijos kino istorijoje.
– Ką apie tuometinę kino kultūrą galime pasakyti iš Holmströmo dienoraščio? Kiek jo patirtys būdingos to meto kino žiūrovams?
– Atvirai pasakius, mes nežinome, kiek jo patirtys reprezentatyvios. Kad galėtume tai įvertinti, mums reiktų gerokai daugiau medžiagos. Kaip minėjau, apie auditorijas apskritai žinome mažai – stokojame dokumentacijos, nes šis klausimas tuo metu mažai ką domino. Apie tai mažai informacijos ir tuometinėje žiniasklaidoje, nes ją skaitančiai auditorijai – dažnai aukštesnei klasei – tai taip pat nerūpėjo.
Dienoraštis yra ypatingas, nes Holmströmo akimis galime pažvelgti į kino lankymo praktikas ir palyginti jas su tuo, ką žinome apie tuometinę industriją.
Tačiau įprastai dienoraščiai buvo rašomi gerai išsilavinusių, daug laisvo laiko turinčių, atitinkamą statusą visuomenėje užimančių žmonių. Holmströmas į šią kategoriją nepatenka. Ir šiuo aspektu dienoraštis yra ypatingas, nes Holmströmo akimis galime pažvelgti į kino lankymo praktikas ir palyginti jas su tuo, ką žinome apie tuometinę industriją.
– Paminėjote, kad nuo šio laiko kine daug kas pasikeitė. O ar dar liko kas bendra, kalbant apie kino žiūrėjimo įpročius tada ir dabar?
– Iš tiesų, skirtumai gerokai ryškesni. Pavyzdžiui, šiandien eiti į kiną brangu ir tai yra milžiniškas skirtumas, smarkiai keičiantis mūsų įpročius. Holmströmo laiku kine nebuvo tiek konkurencijos, kiek jos yra šiandien: gyvename pertekliuje, taip pat ir judančių vaizdų, kurie skirtingose platformose bet kuriuo metu gali būti pasiekiami vieno mygtuko paspaudimu. Drauge šiandien didelė dalis mūsų turi gerokai daugiau laisvo laiko, daugiau pinigų, kuriuos gali išleisti, ir žymiai daugiau pasirinkimų, kur tai padaryti.
Šiuo laiku eidamas į kino teatrą neidavai į konkretų filmą – eidavai pasižiūrėti, ką rodo. O rodydavo įvairias programas, kur trumpieji filmai buvo rodomi pramaišiui su kronika, edukacine medžiaga ar skečais. Tokio tipo žiūrėjimas šiek tiek siejasi su tuo, kaip šiandien žiūrime „Youtube“ ar „Instagram“ turinį, nors tai ir nėra tokiu pat būdu personalizuota.
– Dalis žmonių, ypač po COVID-19 pandemijos, taip ir negrįžo į kino teatrus ir filmus renkasi žiūrėti namuose. Kiek auditorijos įpročių pokyčiai šiandien daro įtaką kinui kaip medijai?
– Tai iš tiesų didelė problema, gal net krizė. Ir Holivude vykęs streikas dar padidino nesaugumo jausmą kino teatrams, nežinantiems, ar bus filmų, pritrauksiančių auditoriją.
Įdomus šiųmetis „Barbės“ ir „Openheimerio“ fenomenas. Atrodo, kai kas tikrai pasikeitė ir auditorija į kino teatrus sugrįžta ne dėl tradicinių blockbusterių, prie kurių jau buvo pripratusi, o norėdama kitokių patirčių: kažko naujo, netikėto, gal net šiek tiek keisto, net jei tai ir yra į plačiąją auditoriją orientuoti, didelio biudžeto filmai.
Švedijoje kino teatrų netrūksta, jų yra kiekvienoje savivaldybėje. Bet klausimas – kas juose rodoma? Ar tai tik „Marvel“ produkcija ir filmai šeimai, ar jų repertuaruose atsiranda vietos ir kitokiam kinui?
Manau, kino teatrai susiduria su grėsme užsidaryti, jiems vis sunkiau pritraukti žiūrovus. Galiausiai, mes turime apsispręsti, ar tokia kino kultūra mums reikalinga. Jei taip, savivaldybių, vyriausybių, regionų valdžia turi ištiesti pagalbos ranką. Priešingu atveju, abejoju, jog ji galės išsilaikyti veikdama tik komerciniais pagrindais.
Åsa Jernudd savo pranešimą „Kaip perprasti XX a. pradžios dienoraštį? Laiko geografijos metodas ir ėjimo į kino kaip mediatizacijos samprata“ skaitys spalio 21 d. 10.45 val.
8-oji Baltijos regiono kino konferencija „Miestas kine ir audiovizualinėse medijose“ vyks spalio 20–21 d. „Meno avilio“ sinematekoje“ (A. Goštauto g. 2, Vilnius). Programą rasite ČIA
Dalyvavimas atviras ir nemokamas. Registracija ČIA
