„Buvo šviesi ir šalta balandžio diena, laikrodžiai mušė tryliktą valandą“, – tokiais žodžiais prasideda George’o Orwello „1984-ieji“. Anglų kalboje šis sakinys visiškai normalus. Tai yra iki žodžio „tryliktą“. Romano ateitis arti, Didysis brolis arti. Taip arti, kad mus skiria tik viena valanda.
„1984-ieji“ yra netolimos ateities mokslinės fantastikos pavyzdys. Tokios istorijos kritiškai žvelgia į šiandienos technologijas ir visuomenę, taip užduodamos klausimą apie pasaulį po dešimties metų, arba, kitaip tariant, už vienos valandos.
Serialai „Black Mirror“, „Orphan Black“ ar „Žmonės“ (Humans) bei filmai „Ji“ (Her), „Ex Machina“ ir „Aukšta klasė“ (High Rise) nenori šviesos greičiu skristi į ateitį. Jie nori žengti tik žingsnį ar du į priekį.
Gerdo Leonhardo, knygos „Technologijos vs. Žmonija“ autoriaus, teigimu, šis žanras labai populiarus, nes dabartis atrodo kaip niekada panaši į ateitį. „Mokslinė fantastika mus pasivijo, dabar jos fikcija atrodo įmanoma tikrovėje“, – aiškina jis.
Jo nuomone, toks filmas kaip „Ji“, kuriame vyras įsimyli operacinę sistemą, „parodo tai, kas jau beveik čia, tai, kad mes laikome kompiuterį savo draugu“. „Black Mirror“ serija, kurioje žmonės gyvena simuliacijoje, G.Leonhardo teigimu, irgi yra netoli realybės.
„Tam tikra prasme tai jau vyksta. Mobilius prietaisus mes naudojame kaip išorines smegenis, kuriomis bėgame nuo tikrovės. Bet jos nėra mūsų kūno dalis. Manau, po penkerių ar septynerių metų galėsime perkurti realybę virtualia tikrove ir hologramomis“, – teigia futurologas.
Owenas Harrisas, minėtos „Black Mirror“ serijos režisierius, žiūri į situaciją skeptiškiau. Jo veikėjai seriale gali įkrauti savo sąmonę į simuliuojamą tikrovę ir taip likti amžinai gyvi. „Neįmanoma tiksliai žinoti, ar taip gali nutikti. Sunku net įsivaizduoti, kad tai tikrai veikia. Bet kodėl ne. Dalykai, kurie vieną dieną neįsivaizduojami, kitą dieną gali tapti ranka pasiekiami“, – tikina režisierius.
Prieš trisdešimt metų, mes neleidome laiko žiūrėdami į ekranus, išskyrus tai, kad žiūrėjome televizorių. Tada ekranas buvo tik svetainėje ar miegamajame, dabar jie yra visur, kur esame mes.
Jam serialo svarba – galimybė užfiksuoti tai, kas pamažu pereina iš neįmanomo į įmanomą: „Mane žavi mintis, kad jei rytoj pabustume ir perskaitytume apie tokias technologijas, neliktume apakę. Nors tai ir visiškai nauja, šiandien tai jau įmanoma suvokti.“
Nors šie filmai bei serialai keliasi į ateitį, jie gali tapti būtent dabarties komentaru. Carlo Freedmano, „Kritinės teorijos ir mokslinės fantastikos“ autoriaus, teigimu, mokslinė fantastika retai, jei išvis kada nors, nuspėja ateitį, tačiau dabartiniai kūriniai, kaip ir geriausi rašytojo J.G.Ballardo darbai, parodo pasaulį penkias minutes į priekį nuo dabar.
Viena dažnai atsikartojanti šiuolaikinės mokslinės fantastikos tema yra tai, kaip mes žiūrime. Pirmojoje pirmo „Black Mirror“ sezono serijoje teroristai reikalauja Jungtinės Karalystės ministro pirmininko gyvai eteryje mylėtis su kiaule. Teroristų reikalavimai perduodami per „YouTube“, o visuomenės reakcijos nuolat sekamos per socialinius tinklus.
Galų gale atsiranda didžiulė paklausa norinčių pamatyti tokį siaubingą dalyką, šis noras apima visą visuomenę. Panašiai taip, kaip realybės šou žvaigždė Donaldas Trumpas dabar pateikė publikai didžiausią sensaciją iš visų – jis išrinktas JAV prezidentu.
Žiūrėjimas ir gyvenimas jau tapo nebeatskiriami. C.Freedmanas teigia, kad šiandien mes neįsivaizduojame gyvenimo be nuolatinio žiūrėjimo į technologijas: „Prieš trisdešimt metų, mes neleidome laiko žiūrėdami į ekranus, išskyrus tai, kad žiūrėjome televizorių. Tada ekranas buvo tik svetainėje ar miegamajame, dabar jie yra visur, kur esame mes.“
Netolima mokslinė fantastika leidžia iš perspektyvos pažvelgti į tai, kas vyksta dabar. G.Orwellas nerašė vien apie Didžiąją Britaniją, jis rašė ir apie Stalino Sovietų Sąjungą, ir apie autoritarinę valdžią, su kuria pats kovojo Ispanijos pilietiniame kare.
Tame pačiame „Black Mirror“ pasirodanti istorija apie kareivius, užprogramuotus priešus matyti kaip pabaisas, nėra vien ateities vizija – tai vizija pasaulio, kuriame propaganda pateisina rasinę neapykantą, pasaulio, kuriame JAV planuojama įvesti priverstinį musulmonų registravimą.
Šiandien labiau nei bet kada anksčiau mokslinė fantastika pateikia dialogą tarp to, kas yra dabar, ir to, kas gali nutikti netrukus. Tokie filmai bei serialai žiūri į dabartį, kad įsivaizduotų ateitį, tada tiria ateitį, kad suprastų dabartį. Jie primena apie pavojų. Jie primena, kad trylikta valanda visuomet yra čia pat.
