Jeigu trumpai, „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (orig. Bridget Jones's Diary) buvo išleistas 1996 metais. Jo autorė – Helena Fielfing – 1998 metais pelnė Nacionalinį britų literatūros apdovanojimą už geriausią tų metų knygą.
Pagavi dienoraščio istorija įkvėpė kitą britų kūrėją – režisierę Sharon Maguire – pastatyti filmą knygos tema. 2001 metais kino ekranus pasiekė kino juosta tuo pačiu pavadinimu – „Bridžitos Džouns dienoraštis“.
Pagrindiniam filmo vaidmeniui buvo pasirinkta JAV aktorė Renee Zellweger, kuri visiems laikams tapo Bridžitos Džouns veidu.
Tiek knygos autorė, tiek ir režisierė Bridžitos istoriją tęsė iki šių dienų: viso yra parašytos trys dienoraščio dalys ir pastatyta tiek pat filmų.
Vėlyviausioji dalis – „Bridžitos Džouns kūdikis“ (orig. Bridget Jones's Baby) – Lietuvos kino teatruose pasirodė 2016 metų rudenį. Legaliai šį filmą šiuo metu galite pažiūrėti išmaniojoje „Telia“ televizijoje.
Kuo Bridžitos Džouns istorija yra vis dar įdomi praėjus beveik dvidešimtmečiui metų po pirmosios knygos išleidimo?
„Bridžita įkūnija tūkstančius skirtingų žmonių“
Su rašytoju P.Šklėriumi susirašėme laiškais.
Jis prasitarė, jog kaip tik neseniai, po daugybės metų ir vėl pasižiūrėjo pirmąją „Bridžitos Džouns dienoraščio“ dalį. Pašnekovas prisipažino, jog buvo nustebęs, kiek minčių jam paliko šis filmas.
„Pamenu, kad prieš gerus dešimt metų tai buvo nebloga komedija, pasakojusi istoriją apie kiek tragikomišką moterį, besistengiančią susitvarkyti savo gyvenimą ir patikti savo šefui.
Tačiau ar gali lėkšta romantinė komedija būti aktuali ir dabar, kai man pačiam artėja trisdešimtmetis? Pasirodo, kad gali, ir dar kaip gali“, – savo pamąstymais laiške dalijosi P.Šklėrius.
„Kai mano karta žiūrėjo „Bridžitos Džouns dienoraštį“ pirmąjį kartą, mes buvom paaugliai ir nė negalėjom suvokti, kad daliai mūsų filme parodytos, trisdešimties metų sulaukusios moters problemos bus skausmingai aktualios, kai patys sulauksim tokio amžiaus.
Dabar, kai esu Bridžitos amžiaus, jos vis kuriami naujametiniai planai sportuoti, numesti svorio, nustoti vartoti alkoholį ir mesti rūkyti atrodo daug artimesni man pačiam.
Galėčiau netgi pasakyti, kad Bridžita, su savo senmergės liūdesiu ir nuolatinėmis nesėkmėmis, iš aplinkos sulaukiamu spaudimu greičiau susirasti antrą pusę ir ištekėti, man yra vienas artimiausių personažų, su kuriuo esu kada nors susidūręs.
Ir taip yra ne man vienam, nes Bridžita įkūnija tūkstančius skirtingų žmonių, kurie vienu ar kitu savo gyvenimo metu išgyveno išdavystę, bandė save koreguoti, atsisakyti žalingų įpročių, ieškojo savęs ir daugiau ar mažiau sėkmingai ieškojo sau tinkamos antros pusės.
„Bridžitos Džouns dienoraštis“ tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lėkštas filmas. Dabar jį bežiūrėdamas matau daugiau aktualių temų, kurios vaizduojamos filme – tai ir mūsų tėvų santykių krizės, draugų nesėkmės, seksualinis priekabiavimas darbe, mūsų noras žūtbūt įtikti kokiam nors interesantui vardan to, kad tik nebūtume vieniši, savigarbos trūkumas, leidimas kitiems žeminti mus ir panašiai.
Manau, kad įtikinamas personažas yra šio filmo stiprioji pusė. Tai, su kokiomis problemomis Bridžita susiduria, kaip nesėkmingai bando jas spręsti ir kaip nuoširdžiai pati apie save kalba, leidžia žiūrovams pajusti Bridžitai simpatiją ir su ja tapatintis.
Kai buvo išleista mano pirmoji knyga „Ko negalima sakyti merginai bare“, aš net nenumaniau, kiek gausiu atsiliepimų apie knygą. Kad man parašys viena kita romane minimomis meilės ir ilgesio istorijomis susižavėjusi mergina, numaniau, bet kad man savo santykių istorijas pradės pasakoti visai nepažįstami vyrai – šitai buvo netikėta.
Dabar suprantu, jog dienoraščio forma ir nuoširdumas atveria ne tik galimybę išsipasakoti savo skaudulius, bet ir suteikia progą skaitytojui ar žiūrovui pačiam bent trumpam pajusti, kad kažkur yra žmogus, kuris išgyvena tą pačią vienatvę, kartais per daug iškrečia, prikrečia kvailysčių ar yra kvailai įsimylėjęs savo bosą.
Filmas „Bridžitos Džouns dienoraštis“ yra gera terapinė priemonė ne tik moterims, bet ir vyrams. Tai vienas iš tų filmų, kurį pažiūrėjęs bent trumpam pasijunti ne toks vienišas. Ar bent jau mažiau nevykęs nei Bridžita“, – pasakojimą užbaigia rašytojas.
Apie rašytoją P.Šklėrių
Debiutinį P.Šklėriaus romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“ 2016 m. rudenį išleido „Tyto Albos“ leidykla.
Jame veikiantys personažai – autoriaus alter ego Povilas, jo draugai ir merginos. Merginos, su kuriomis Povilas draugavo, su kuriomis ką tik susipažino ir iš karto jas paliko, merginos iš vaikystės, iš picerijos, iš gretimo namo, iš sapno. Visos, kurias jis mylėjo ar norėjo mylėti. Visos, kurios jį mylėjo ir kurios jo netraukė.
Romane – sapnai ir vienatvės realybė, sklidina tragikomiškų pasakojimų apie žmones ir jų santykius. Ir Povilas, nuolat ieškantis Tos. Taip ir nesuprantantis, kad ją jau rado.
„Ko negalima sakyti merginai bare“ – vyriškas, sarkastiškas ir atviras pasakojimas apie meilės ir nuoširdumo paieškas. Merginoms tai – proga pažiūrėti į pasaulį vaikino akimis, vaikinai apie tai viską žino ir patys.
