Laura (akt. Dovilė Kundrotaitė) ir Edgaras (akt. Džiugas Gvozdzinskas) nutaria susituokti. Sprendimas impulsyvus, mat jiedu pažįstami vos kelis mėnesius, todėl turbūt nenuostabu, kad tik vestuvių įkarštyje paaiškėja, kiek nedaug jie vienas apie kitą žino. Ar Edgaras trečiadieniais žiūri futbolą, ar krepšinį? Ar Laura valydamasi dantis pirma sušlapina šepetuką, ar iškart tepa dantų pastą? Ar jiedu gyvens Lauros tėčio, įtakingo politiko (akt. Vytautas Kaniušonis), dovanotame bute, ar Edgaro tėvų lamų fermoje? Galiausiai, ar Laura ir Edgaras myli vienas kitą?
Bent jau į pastarąjį klausimą būtų geriau atsakyti dar iki vestuvių, tačiau Lauros ir Edgaro santykiai primena amerikietiškus kalnelius. Jie audringai pykstasi, tačiau po keiksmų virtinės puola viens kitam į glėbį, jųdviejų agresija transformuojasi į seksualinę energiją, o švelnumo blyksniai trumpam apakina – pasimiršta, kad Edgaras yra beviltiškas mamyčiukas, Lauros puikybei lygių nėra, o abiejų tėvai griežia dantį ne tik ant savo vaiko antrosios pusės, bet ir ant jos gimdytojų.
Didžiausia „Vestuvių“ stiprybė yra ta, jog komedijai – kad ir kokias formas ji beįgautų – čia yra erdvės kvėpuoti. Mato Vildžiaus ir Vyganto Bachmackij scenarijuje vietos užtenka ir visiems puikiai pažįstamiems konfliktams, kurie, rodos, gimsta iš niekur, bet netrunka įgauti atgrasias formas, ir, tikiuosi, mažiau kam atpažiniai vidinei dramai, kai besidairant po savo paties vestuves galvoje pradeda suktis klausimas „ką aš čia veikiu?“. Tiksliai dozuojamas humoras po tokių scenų įgauna visai kitą vertę.
Tiesa, reikia pastebėti, jog antrajai filmo daliai vis labiau sukant dramos link, ritmas vis labiau suardomas ir kai kurie komiški epizodai (pavyzdžiui, dviejų vyresnio amžiaus svečių siekis rasti „piršlį“, kurį būtų galima pakarti) pradeda atrodyti kaip iš kito filmo atklydę svetimkūniai. Koją gerokai kiša ir siužetinių linijų tirštumas, juolab, kad dalis jų – kad ir skirtingas socialines klases užimančių tėvų konkurencija ar korumpuotos politikos užkulisiai – priartėja prie klišių ir stokoja Lauros ir Edgaro santykių dinamikai būdingo netikėtumo faktoriaus.
Vis tik dalį pagrindinę dramaturginę liniją papildančių pasakojimų norisi pagirti. Labiausiai pavykusi atrodo Lauros jaunėlės sesers (akt. Greta Petrovskytė) ir už ją vyresnio vaikino, Edgaro brolio (akt. Laurynas Jurgelis), flirto linija, kurią stebėdamas jautiesi beveik taip pat nejaukiai, kaip ir matydamas Lauros vyresnės sesės (akt. Gabrielė Ladygaitė) bandymą savo liūdesį skandinti šampano taurėje. Artimiesiems palengva grimztant į savų klaidų pelkę, tampa lengviau suprasti ir ne pačius racionaliausius Lauros bei Edgaro pasirinkimus.
Ieškoti balanso tarp komedijos ir dramos nelengva, tačiau šias paieškas gali dar labiau apsunkinti subtilumo stokojanti vaidyba. „Vestuvės“ to sėkmingai išvengia. Jaunuosius vaidinantys D.Kundrotaitė ir D.Gvozdzinskas gauna sudėtingą užduotį sukurti su savo emocijomis sunkiai susidorojančius, nuolat į kraštutinumus sukančius personažus, tačiau aktoriams pavyksta neperžengti ribos, skiriančios jauname kraujyje pulsuojantį maksimalizmą nuo perdėto dramatizmo su isterijos prieskoniais. Džiugu kino ekrane matyti Vytautą Kaniušonį, vėl gavusį savęs vertą vaidmenį, Giedrių Savicką, kurio personažo komiškumas filme ne tik pateisintas, bet ir „neperrėkiantis“ visko aplink, bei įsimintinus vaidmenis kuriančius jaunosios kartos aktorius: G.Ladygaitę, G.Petrovskytę, L.Jurgelį.
„Vestuvės“ stebina ir išraiškingais vizualiniais sprendimais, nors turiu pripažinti, kad kartkartėmis atsirandantys juodai balti kadrai man taip ir liko paslaptimi. Vis tik operatoriniai pasirinkimai atrodo kruopščiai išieškoti, o tai – reta komerciniame lietuviškame kine. Bažnyčioje ir svečių priėmime operatoriaus Viliaus Mačiulskio kamera blaškosi, primindama nelabai vykusius giminaičio bandymus užfiksuoti vestuvių akimirkas, G.Savicko personažui įsijautus į šou vedėjo vaidmenį, operatorius ieško televizinių rakursų, o per jaunųjų šokį kamera prie Lauros ir Edgaro priartėja tiek, kad pats pasijunti grimztąs į svaigų šokį. Pastarąjį kuria Monikos Liu sukurtas muzikinis takelis, subtiliai paryškinantis emociją.
Žinoma, „Vestuvėms“ tikrai galima prikaišioti tai, kad jos atrodo paklydusios tarp žanrų, o jaunavedžiai tiek kartų pykstasi ir taikosi, kad žiūrovo dėmesys pradeda krypti į šalį ir finalinė jausmų audra nebeatrodo tokia efektinga. Tačiau šie debiutui atleidžiami trūkumai nublanksta prieš faktą, kad filmo kūrėjai žengia reikšmingą žingsnį į priekį, sukurdami smagią, žiūrovišką ir, tikiuosi, komerciškai sėkmingą komediją, kuri gerbia savo žiūrovą bei jo intelektualinius gebėjimus – ko jau ko, o šito tikrai nereiktų slėpti po trafaretiškos reklamos rūbu.
