Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2020 02 27

Kaip atsirado DAU – vienas ambicingiausių kino projektų istorijoje?

Kas yra DAU projektas? Tai šimtai filmavimo dienų specialiai tam sukurtoje 12 000 kv. m. erdvėje Charkove, iki menkiausių detalių atkuriančioje sovietinį mokslo institutą. Tai 700 valandų medžiagos, 549 scenos, 37 000 000 transkribuoti žodžiai ir 14 projekto metu gimusių kūdikių.
Filmas „DAU. Nataša“
Filmas „DAU. Nataša“ / Phenomen Film nuotr.

DAU – tai režisieriaus Ilja Chržanovskio projektas, iš viso filmuotas 40 mėnesių ir sukūręs atskirą pasaulį. Institute dirbo tikri mokslininkai, o greta jų: menininkai, padavėjai, buvę slaptosios policijos agentai ir vietos gyventojai. Gavę naujus, nors įprastai jų gyvenimo istoriją atliepiančius personažus, jie turėjo atsisakyti šiandienos pasaulį primenančių daiktų bei temų, visą laiką privalėjo vilkėti sovietmetį menančius rūbus ir valgyti sovietinės valgyklos klasika tapusius patiekalus. Ir dar jie turėjo būti filmuojami.

DAU yra vienas ambicingiausių bei kontroversiškiausių projektų kino istorijoje. Neabejotinai ir vienas brangiausių, nors tiksli į projektą investuota suma nėra skelbiama.

2019 m. I.Chržanovskis DAU instaliacijas pristatė Paryžiuje bei Londone, o šių metų Berlyno kino festivalyje pristatomi pirmieji 2 iš 13 ilgametražių filmų: „Nataša“ (režisuota drauge su Jekaterina Oertel), dalyvaujanti konkursinėje programoje, ir festivalio pabaigoje, specialiųjų seansų programoje premjeros laukianti „Degeneracija“ (režisuota drauge su Ilja Permiakovu).

„Natašos“ režisieriai I.Chržanovskis ir J.Oertel apvaliojo stalo interviu pasakoja, kaip atsirado šis projektas bei kodėl buvo nuspręsta kurti filmą apie Natašą, o taip pat atsako į klausimus dėl žiniasklaidoje pasigirdusių projekto dalyvių bei darbuotojų kaltinimų, jog jie patyrė tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą.

– Kas įkvėpė sukurti DAU projektą?

I.Chržanovskis: Visų pirma, nenorėjau kalbėti apie šiandieną. Kino kalba šiandien yra tokia realistiška ir natūralistiška, kad to jau net nebegalima laikyti kino kalba – tai kinas, apsimetantis gyvenimu. O dar tai, kad visi mes turime savo nuomonę apie šiandieną… Man buvo akivaizdu, kad reikia nuo jos atsitraukti.

Kita priežastis – aš esu sovietinis žmogus. Manau, kad net mano dukra, kuri gimė Londone ir kuriai rusų kalba yra trečioji kalba, taip pat yra sovietinis žmogus, nes ji turi sovietinę močiutę, su kuria karts nuo karto pasikalba. O sovietinis žmogus yra atskiras genotipas. Tai mane labai domina: kas tai yra ir kodėl tai atsirado?

Galiausiai, mane įkvėpė sovietų fiziko Levo Landau istorija. Jis buvo labai įdomus žmogus, ne tik dėl to, kad buvo garsus fizikas ir Nobelio premijos laureatas, bet ir todėl, kad sukūrė laimės teoriją. Jis žinojo, kad yra genijus, visi aplink tai žinojo. Jis visada turėjo daugiau nei pakankamai pinigų, aplink jį visad sukosi daugybė moterų. Jis buvo nepaprastai sėkmingas vyrukas, turėjęs viską. Ir tuomet kyla klausimas: jei turi viską, dėl ko dar kovoti? Kas yra laimė? Ir ką tai sako apie mus?

Nuo viso to atsispyrėme kuriant projektą.

AFP/„Scanpix“ nuotr./I.Chržanovskis ir J.Oertel
AFP/„Scanpix“ nuotr./I.Chržanovskis ir J.Oertel

– Ką reiškė patekti į DAU projektą? Kokia tai buvo patirtis?

J.Oertel: Tai buvo paralelinis pasaulis. Atėjus iš savo įprasto gyvenimo, panyri į šią erdvę. Ir kai kartoji tai daug kartų, tai tampa norma. Žinai, kad turi pereiti patikrą, palikti kompiuterius, mobiliuosius – visus modernaus gyvenimo įrankius, ir įžengti į erdvę, kurioje tvyro sava atmosfera.

Čia turėdavai daug laiko savo mintims. Daug mokslininkų, kurie iš tiesų dirbo institute, kalbėjo apie tai, kokia tai prabanga. Institute buvo tik viena telefono linija, kuria galėjai pasinaudoti, jei tau ko nors tikrai reikėjo. Tačiau atidavus mobiliuosius, kompiuterius, nesi nuolatos trukdamos. Ir gali daryti tai, ką mokslininkai darė daugybę metų – sėdėti ir galvoti.

Kaip ir visada gyvenime, būna geriau, būna blogiau. Šiame paraleliniame pasaulyje būdavo taip pat. Atsidūrus šiame burbule, žinojai, kad negali dalintis savo mintimis, jei jos yra apie modernų pasaulį ir jo problemas, nors tos mintys niekur nedingsta. Ir tu pats vis dar esi tu.

Tačiau ši erdvė tave ir keičia, nes institute dėmesys buvo skiriamas žmogiškam ryšiui. Tam, ko mes visi trokštame, ko esame pasiilgę tikrame gyvenime. Žmonės čia privalėjo kalbėtis. Ir, aišku, jie gėrė, nes tą mes darome: atsisėdame, valgome, geriame, kalbame. Taip veikė tos erdvės magija.

Institute buvo tik viena telefono linija, kuria galėjai pasinaudoti, jei tau ko nors tikrai reikėjo.

– Projektas yra milžiniškų apimčių, o jo įgyvendinamas truko gerokai ilgiau, nei buvo planuota. Niekad nesigailėjote, kad ėmėtės tokio masto projekto?

I.Chržanovskis: Ne. Bet aš ir neturėjau kito pasirinkimo. Buvau vienintelis žmogus, kuris negalėjo pasitraukti – visi kiti galėjo bet kada atsisveikinti. Bet, manau, esu labai laimingas žmogus, kad turėjau galimybę įgyvendinti šį projektą. Ir jis ne tik mano, jis visų, kurie prie jo dirbo.

– „Nataša“ kartu su „Degenaracija“ yra pirmieji ilgametražiai filmai, kuriuos išleidžiate į kino ekranus. Kodėl nutarėte pradėti nuo šių istorijų?

I.Chržanovskis: Kalbėjome su C.Chatrianu, Berlyno kino festivalio vadovu – iš esmės, idėja, kad filmai būtų rodomi festivalyje, buvo jo. Mes patys tokio plano neturėjome. Išvis nenorėjome eiti konvenciniu keliu, norėjome sukurti savo erdvę projektui. Tačiau po pokalbiu su juo supratome, kad projektas yra sudarytas iš skirtingų dalių ir tos dalys turi teisę gyventi savo gyvenimą.

Programoje pristatomi du labai skirtingi filmai. „Degeneracija“, kurios premjera dar laukia, yra visiškai kitoks filmas, nei „Nataša“. Bet abu filmai kalba apie totalitarinį režimą per labai asmeniškas žmonių istorijas.

J.Oertel: Filmuojant neplanavome apie Natašą sukurti atskiro filmo. Ši idėja gimė vėliau, jau dirbant su turima medžiaga.

VIDEO: Ištrauka iš filmo „DAU. Nataša“

Natašos istorijoje randu daug panašumų su savo pačios gyvenimu – net jei mudvi esame visiškai skirtingos. Pažvelgus giliau, joje atrandi kažką universaliai žmogiško, universaliai moteriško. Žvelgdama į visa tai, per ką ji eina, pajaučiau su ja ryšį ir supratau, kad tai yra istorija, kurią noriu papasakoti. Likimas ją nepaliaujamai muša, o ji vis stovi – jaučiu tam daug pagarbos.

– „Natašoje“ nėra scenarijaus, tačiau kiek veiksmas filme yra inspiruotas, suplanuotas, pasiūlytas iš šalies?

I.Chržanovskis: To buvo labai mažai. Yra kelios scenos, kurios yra sukurtos. Tačiau daugiausia stebėjome, kas vyksta, ir vėliau tai aptardavome su aktoriais. Visus tikrai sudėtingus dalykus aptardavome ir iš anksto – to reikėdavo tiek aktoriams, tiek filmavimo komandai. Taip padėdavome istorijai vystytis. Tačiau įprastai patys nežinodavome, kaip istorija toliau dėliosis. Ir tikrai buvo dalykų, kurie įvyko, nors jų nebuvome net nuspėję.

Įprastai patys nežinodavome, kaip istorija toliau dėliosis.

– Kaip atradote Natašą?

I.Chržanovskis: Darėme aktorių atranką. Ji buvo didelė. Pvz., Charkove į kastingą pateko 325 000 žmonių. Iš pradžių darėme nuotraukų atranką, tuomet būdavo video atranka, atliekama asistentų, po jos – antroji video atranka. Vėliau aktoriai kalbėdavosi su manimi, o su Jaketerina – dėl kostiumų. Su ja galiausiai aptardavome, ką galvojame apie aktorių bei jo personažą.

Vienas iš atrankoje dalyvavusių žmonių buvo Nataša. Buvo akivaizdu, kad ji – unikali asmenybė, kurioje telpa meilė ir kančia, tragedija ir komedija. Ir ji protinga, o tai aktoriui labai svarbu. Ji supranta gyvenimą, o jei supranti gyvenimą ir gebi jį reflektuoti, esi protingas.

Iš pirmo žvilgsnio ji gali pasirodyti visiškai neįdomus žmogus, niekas, bet ji ne niekas. Ji turi didelę asmenybę.

Phenomen Film nuotr./Kadras iš filmo „Nataša“
Phenomen Film nuotr./Kadras iš filmo „Nataša“

– Kokių reakcijų projektas sulaukė Rusijoje?

I.Chržanovskis: Rusijoje jis uždraustas dėl, jų teigimu, propagandos ir pornografijos. Šiuo metu vyksta teismo procesas. Bet Rusijoje vieną dieną gali būti uždraustas, kitą dieną jie gali nuspręsti, kad viskas gerai. Ir ne dėl to, kad V.Putinas iš aukščiau nuleidžia įsakymą, o todėl, kad taip veikia visa sistema, sovietinė sistema. Žmonės gyvena nuolatinėje baimėje ir dėl to priima keistus sprendimus.

– Ar galima sakyti, kad DAU projektas atspindi ir dabartinę Rusijos visuomenę?

I.Chržanovskis: Manau, kad projektas atspindi žmonių visuomenę. Žinoma, kartu ir Rusijos, ir Ukrainos visuomenes. Nes čia toliau veikia tie patys žmonės. Ir šiandieną nuo to laiko, kurį vaizduoju DAU projekte, skiria labai mažas laiko tarpas. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, tai visiškas niekis.

– Žiniasklaidoje pasirodė buvusių aktorių ir asistentų kaltinimai jums. Dalis jų teigė patyrę emocinį ir fizinį smurtą ir buvo šokiruoti jūsų darbo metodų. Koks yra jūsų atsakas į tai? Kokių priemonių buvo imtasi, siekiant užtikrinti, jog projekto dalyviai jaučiasi komfortabiliai ir nėra peržengiamos jų asmeninės ribos?

I.Chržanovskis: Visų pirma, mes kalbame apie tuos pačius gandus, kurie yra nuolat kartojami ir išdidinami. Kažkas pakalbina kažką anonimiškai, kas dirbo ar nedirbo mums – mes to nežinom.

Tačiau iš tiesų, žmonės, kurie dirbo prie šio projekto, dirbo sunkiai. Kartais ir labai ilgai. Bet ne dėl to, kad mes vertėme juos tai daryti. Pavyzdžiui, kai kurie filmavimai trukdavo 36 valandas.

Tačiau tai buvo pačių žmonių pasirinkimas, nutarus dirbti šiame projekte. Jame taip pat reikėjo daug atsakomybės ir stipraus santykio su juo. Ši kombinacija atskyrė žmones, kurie nori dirbti projekte, nuo tų, kurie išėjo patys arba kuriuos aš atleidau. Nes vienintelis dalykas, kurį mes turime gyvenime, yra laikas. Kodėl aš turėčiau naudotis tavo laiku, jei tai neveikia?

Manęs vis klausia – ar tiesa, kad klausinėjai žmonių apie seksą ir mirtį? Aišku, kad tiesa!

– Jūsų teigimu, visi pasirodę kaltinimai neturi pagrindo?

I.Chržanovskis: Ne. Tačiau manęs vis klausia – ar tiesa, kad klausinėjai žmonių apie seksą ir mirtį? Aišku, kad tiesa!

– Kodėl apie tai klausinėjote?

I.Chržanovskis: Pasižiūrėkit filmą ir suprasit (juokiasi). Žinoma, neklausinėjome tokių klausimų, pavyzdžiui, vairuotojų ar administracijos darbuotojų, bet jei dirbai kad ir garsistų komandoje, turėjai suprasti, kas vyksta aplink, suprasti erdvę. Tačiau šiandien nebegalima klausti privačių klausimų...

Bet visa kita yra gandai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?