Laikais, kai popierinių banknotų dar nebuvo, svarbiausią vaidmenį vaidino pati medžiaga, iš kurios buvo kaldinami piniginiai vienetai, tokie kaip monetos. Tokia medžiaga turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Ji turi būti tvirta ir neyranti, turi nesikeisti sušlapusi, būti pakankamai reta, lengvai atskiriama, o jos autentiškumą galima patikrinti. Taip pat ją turėtų būti saugu nešiotis bei nesudėtinga transportuoti.
Periodinėje cheminių elementų lentelėje iš viso yra 118 elementų, tad, sakytum, rinktis yra iš ko. Vis dėlto, pažvelgus atidžiau į šių elementų savybes, pamatysime, kad dauguma jų paprasčiausiai neatitinka valiutai keliamų reikalavimų.
Daugelis elementų – pernelyg reaktyvūs
Pirmiausia į akis krintanti elementų grupė – dujos, kurias įsivaizduoti kaip valiutą nelengva. Jas būtų ne tik sudėtinga nešiotis, bet ir atskirti, idant yra bekvapės ir bespalvės. Todėl atkrenta visas dešinysis viršutinis elementų lentelės kampas ir priešingoje pusėje esantis helis. Tas pats galioja ir skystiesiems metalams – bromui bei gyvsidabriui – kurie ne tik garuoja kambario temperatūroje, bet yra dar ir nuodingi.
Kairioji lentelės pusė skirta šarminiams elementams, kurie yra itin reaktyvūs. Turbūt esate matę, kaip sproginėja kalis arba natris, juos įmetus į vandenį. Valiuta, kuri gali sprogti, nėra ypač gera idėja.
Valiuta negali būti ir radioaktyvi. Pirmiausia todėl, kad toks pinigas skildamas ilgainiui sunyktų, o tuo pačiu ir rimtai pakenktų savininko sveikatai. Taigi, toris, uranas, plutonis bei visi sintetiniu būdu sukurti elementai reikalavimų taip pat neatitinka.
Netinka ir dauguma kitų metalų
Pereinamųjų ir kitų metalų grupes sudaro 49 elementai, iš kurių dalis – gerai pažįstami: geležis, aliuminis, varis, švinas ir t.t. Tačiau ir jie turi tam tikrų trūkumų.
Pirmiausia, į pereinamųjų metalų grupę patenka vadinamieji retieji žemės metalai. Tai yra grupė, jungianti 17 elementų, tokius kaip skandis ir lutecis. Šis pavadinimas nėra visai tikslus, nes kai kurių iš jų randama kur kas daugiau nei aukso (tačiau kiti yra itin reti). Problema su jais – šie elementai dažniausiai randami vienoje rūdoje, o atskirti juos yra chemiškai sudėtinga. Be to, jie labai panašūs vieni į kitus.
Tarp pereinamųjų metalų yra tikrai tvirtų ir ilgaamžių elementų, kaip kad titanas ir cirkonis. Problema ta, kad jiems išlydyti reikia labai aukštos temperatūros. Norint iš rūdos išgauti šiuos metalus, temperatūra turi siekti apie 1000 °C. Suprantama, reikalingos įrangos tokiai temperatūrai pasiekti Antikos laikais dar nebuvo.
Dauguma likusių elementų oksiduojasi, kitaip tariant, rūdija. Jau minėta geležis, taip pat varis ir švinas, turi šią savybę. Tarp kitko, žmonija bandė kaldinti pinigus iš vario ir švino, tačiau didžioji jų dalis mūsų laikų nepasiekė kaip tik dėl šios priežasties.
Kilmingieji metalai – cheminiai vienišiai
Kaip matome, pasirinkimų ne tiek daug, kiek gali pasirodyti. Iš 118-os elementų lieka viso labo aštuoni – vadinamieji kilmingieji metalai: platina, paladis, rodis, iridis, osmis ir rutenis kartu su puikiai pažįstamais auksu ir sidabru.
Kilmingaisiais jie vadinami todėl, kad beveik nereaguoja su kitais elementais. Be to, jie yra gana reti, o tai taip pat yra svarbi savybė valiutai. Iš tikrųjų, išskyrus auksą ir sidabrą, likę elementai yra pernelyg reti, kad iš jų būtų galima pagaminti pakankamą pinigų kiekį. Be to, jų lydymosi temperatūra taip pat labai aukšta.
Taigi, turime viso labo du elementus – auksą ir sidabrą. Abu pakankamai, bet ne pernelyg reti ir lydosi gana žemoje temperatūroje. Vis dėlto sidabras, kad ir negreitai, tačiau laikui bėgant pajuosta. Taip yra todėl, kad šis metalas reaguoja su mažyčiais ore esančiais sieros kiekiais. Todėl lieka tik auksas, kuris atitinka visus valiutai keliamus reikalavimus.
Auksas – itin vertingas ir šiandien
Tai, kad auksas yra chemiškai visai neįdomus, yra viena iš priežasčių, kodėl žmonija ėmė jį vertinti. Kaip tik todėl net ir seniausi rasti auksiniai papuošalai beveik per 6000 metų išliko kone nepakitę.
Tačiau senovės žmonės nesirinko aukso vien dėl šių savybių. Galbūt skamba banaliai, tačiau auksas yra išskirtinai gražus. Absoliuti dauguma metalų yra labai panašaus sidabrinio atspalvio, išskyrus du – oksidacijai neatsparų ir dėl to žaliuojantį varį bei auksą.
Auksas nustojo būti valiuta visai neseniai. Net ir paplitus popieriniams pinigams devynioliktojo amžiaus pabaigoje dauguma pagrindinių pasaulio valiutų buvo susietos su auksu fiksuotu kursu, kuris buvo vadinamas „Aukso standartu“. Dauguma šalių jo atsisakė tik ketvirtajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje, siekdami sušvelninti Didžiosios depresijos padarinius. Jungtinės Valstijos „Aukso standarto“ atsisakė tik 1973-iaisiais.
Net ir šiandien, iškasto aukso kiekiui siekiant daugiau kaip 180 000 tonų, iškasant po 2500–3000 tonų kasmet, jo vertė, nors nuolat svyruoja, išlieka labai didelė. Geologai skaičiuoja, kad po žeme likusio aukso kiekis yra mažiausiai 50 000 tonų, kuriomis suinteresuotų žmonių ir kompanijų yra tikrai nemažai.
Istoriškai auksas atsakingas ir už tam tikrų regionų populiaciją. Atradus aukso gyslą ir kilus vadinamajai karštinei, į tas vietas pradėdavo plūsti praturtėti siekiantys imigrantai. Nors dauguma aukso taip ir nerasdavo, vėliau jie tuose regionuose apsigyvendavo (žymiausias pavyzdys – Kalifornija).
Tačiau taip pat auksas lėmė ir daugybę nusikalstamų veikų bei sukčiavimo atvejų, tokių kaip 1993-iaisiais nuskambėjusi „Bre-X Minerals“ istorija. Ši skandalinga istorija yra apie tai, kaip meluojant investuotojams apie didžiulius aukso išteklius Borneo saloje, kompanija iš bevertės tapo 6 milijardais JAV dolerių vertinamu verslu. Apie šią istoriją sukurtas ir filmas, kurio pavadinimas viską ir pasako – „Auksas“.
