Tai – tikras įvykis, nutikęs prieš aštuonerius metus Niujorke, kai kapitonas Chesley Sullenbergeris, daugelio vadinamas tiesiog Sully, po susidūrimo su dideliu paukščių būriu buvo priverstas orlaivį „Airbus A320“, skraidinusį iš viso 155 žmones, tupdyti į Hadsono upę.
Neeilinė situacija
Šią stebuklu vadinamą istoriją žino kone kiekvienas su aviacija susijęs žmogus. Ji buvo ypatinga ne dėl to, kad visi lėktuvu skridę žmonės išsigelbėjo – tai tikrai ne pirmas toks atvejis. Nė vieno piloto nenustebintų ir susidūrimas su paukščiais. Tačiau lig tol dar niekam neteko patirti abiejų lėktuvo variklių gedimo tepakilus 859 metrus.
155 keleivių ir įgulos narių gyvybes išgelbėjęs Sully po šiai dienai laikomas didvyriu. Šiai istorijai paskirtas ir filmas – praėjusių metų rudenį pasirodęs „Stebuklas virš Hadsono“. Nieko nuostabaus, kad jį režisavo Clintas Eastwoodas, kuris būdamas 21-erių pats išgyveno priverstinį nusileidimą į vandenį.
Filmą „Stebuklas virš Hadsono“ galite legaliai pažiūrėti išmaniojoje „Telia“ televizijoje.
Turbūt sutiksite, kad priimti tokį sprendimą per tokį trumpą laiką reikia ypač šaltų nervų. Pats Sully po šio įvykio ne kartą minėjo, kad nelaiko savęs didvyriu – darbą jis galėjo atlikti dėka pilotų mokymų ir patirties, kurią sukaupė per daugiau kaip 40 metų.
Priverstinį nusileidimą atlikti teko ir lietuvių pilotui
Vienintelė vieta, kurią pakankamai apšvietė mėnulis, buvo upė, tai ten lakūnai lėktuvą ir nutupdė. Tada ištraukė, apžiūrėjo, šiek tiek apklijavo, patikrino variklį ir vėl pakilo.
Didžiulę skraidymo patirtį turi ir lietuvis Remigijus Pocius – jis civilinių orlaivių pilotu dirbo net 44-erius metus, per kuriuos susikaupė įspūdingų patirčių.
Priverstinai leistis, užgesus varikliui, kartą teko ir Remigijui. „Tai buvo apie 10 km nuo Kursko. Leidausi į žaliuojančią pievą, kur ganėsi karvės, bet ten buvo maždaug 20-30 cm durpių sluoksnis, po kuriuo buvo vanduo. Lėktuvas vis dėlto sunkesnis nei karvė, tad vienoje vietoje susmigo ratai. Tai nebuvo labai sėkmingas nusileidimas, tačiau visi liko sveiki“, – pasakojo pilotas.
Paklaustas apie tai, kaip tokioje situacijoje pavyko išlaikyti ramybę, pilotas atsakė nė pats gerai nežinąs: „Tiesiog tokioje situacijoje ramiai susikaupi ir pradedi dirbti automatiškai. Daviau komandas antram pilotui perujiečiui, kad praneštų per radiją, jog tūpsim priverstinai. Po 20-ies minučių atvažiavo gaisrinė, pamatė, kad visi sveiki, niekas nedega, tik apsivertę buvom“.
Dar besimokydamas pilotų mokykloje, aštuntajame dešimtmetyje, Remigijus savo akimis matė, kaip lėktuvas leidžiasi į upę. „Naktį užgeso variklis, o vienintelė vieta, kurią pakankamai apšvietė mėnulis, buvo upė, tai ten lakūnai lėktuvą ir nutupdė. Tada ištraukė, apžiūrėjo, šiek tiek apklijavo, patikrino variklį ir vėl pakilo“, – juokėsi pašnekovas.
Pilotui teko susidurti ir su paukščiais, tačiau jam tai baimės nekelia: „Galima sakyti, kad tai yra laimės dalykas. Štai, pavyzdžiui, skraidžiau 24 metus, per kuriuos nebuvo nė vieno susidūrimo su paukščiu, po to per tris skrydžius pasitaikė du. Vėliau 15 metų vėl nieko, o po to trys paukščiai viename skrydyje (juokiasi). Ir nieko čia nepadarysi“.
Saugumas prieš 40 metų ir dabar – nepalyginamas
Pasisukus kalbai apie lėktuvų saugumą piloto jaunystėje ir dabar, Remigijus atsako, kad vardinti galima būtų labai ilgai.
„Dabar daug kas automatizuota, o anksčiau buvo rankinis valdymas. Daug daugiau saugumo sistemų, kurių anksčiau nebuvo: susidūrimo vengimo su kitais orlaiviais, susidūrimo su žeme, kuri praneša, kad lėktuvas pavojingai artėja prie žemės.
Be to, pilotų mokymas anksčiau apimdavo tik sistemas, tada važiuodavai mokytis su treniruokliu ir labai greitai pradėdavai dirbti. Dabar dvi savaites trunka vien pasiruošimas iki mokymų apie sistemas. Mokomasi ir įgulos bendradarbiavimo, ir skridimas per vulkaninius pelenus, ką daryti, kai yra nepatikimi greičio duomenys, lėktuvui pradėjus suktis ir t.t.
Anksčiau civilinių orlaivių pilotų to nereikalavo, dabar visa tai jau atliekama su simuliatoriais ir tai yra mokymų dalis. Mokymai visą laiką tik ilgėja. Tačiau kaip tik dėl to saugumas nuolat auga. Praėję dveji metai buvo saugiausi civilinės aviacijos istorijoje nuo 1945-ųjų.“
Aviaciją išbandyti rekomenduoja kiekvienam
Reiktų pačiam pamatyti tą vaizdą, kai skrendi naktį kur nors Karibuose, o prieš tave kabo mėnulis, kurio šviesa bėga vandenynu. Arba kai stebi, kaip aušta rytas prie Australijos krantų.
Daugybę pasaulio šalių apkeliavęs Remigijus pasakojo, kad puikių patirčių gyvenime jam tikrai netrūko.
„Reiktų pačiam pamatyti tą vaizdą, kai skrendi naktį kur nors Karibuose, o prieš tave kabo mėnulis, kurio šviesa bėga vandenynu. Arba kai stebi, kaip aušta rytas prie Australijos krantų. Įspūdingiausias reginys buvo Maču Pikču – manau, kad yra nedaug pilotų, kurie turėjo galimybę apskristi tarpeklius, pamatyti miestą su bokštu ir griuvėsiais iš viršaus.
Apskritai, siūlyčiau kiekvienam išbandyti jėgas aviacijoje. Įdomu dirbti ir mechaniku, ir dispečeriu, o jei turite potraukį – žinoma, ir pilotu. Tai sudėtingas darbas, tačiau gerai apmokamas ir vertas įdedamų pastangų.
Galų gale, jokia transporto priemonė nėra taip gerai prižiūrima kaip lėktuvai. Ji apskritai yra saugiausia, nėra net ką lyginti su kitomis. Be to, nuolat atnaujinamos technologijos, tad ateity viskas bus dar geriau“, – pokalbį užbaigė pilotas.
