Istorija
„Spindulio“ kino teatras Marijampolėje duris atvėrė 1971 m., tačiau tuomet vadinosi kiek kitaip – „Pergalė“. Dabartinį vardą jis įgijo tik 1992 m. Direktorius S.Baublys prisimena, kad devintame dešimtmetyje, Lietuvoje išpopuliarėjus VHS kasetėms ir vaizdo sistemoms, kino teatras išgyveno sunkų laikotarpį.
„Buvo smarkiai „pirataujama“, žmonės tiesiog susirinkdavo pas kažką namuose ir žiūrėdavo nelegalias kopijas. Dažnai tai būdavo Holivudo filmai, kadangi ir mūsų repertuaras buvo politizuotas, galėdavome rodyti tik tam tikrą kiekį ir tik cenzūruotų Holivudo filmų. Dar sunkiau buvo atsiradus kabelinei televizijai, lankytojų susirinkdavo rekordiškai mažai.“
Tai kaip visgi teatras sugebėjo išgyventi sunkius laikus ir išlikti iki šiandien? Direktorius sako, kad lemtingi buvo 2001-ieji. Tada teatras modernizuotas: įdiegta nauja garso ir rodymo sistema „Dolby“, atsirado ir antra salė. „Kriziniu“ laikotarpiu Marijampolėje pramogų pasirinkimo beveik nebuvo, tad pavyko įtikinti savivaldybės tarybą, kad jaunimui to reikia, ir atsirado investicijų, būtinų atsinaujinimui. S.Baublys taip pat mano, kad tuo metu žmonės jau buvo spėję išsiilgti kokybės ir didelių ekranų, tad modernizacija sugrąžino žiūrovus į sales.
Paklaustas apie dabartinę situaciją Marijampolėje, kino teatro direktorius pateikia netikėtą statistiką: per pastaruosius metus lankomumas išaugo 10–15 proc., nors Marijampolėje gyventojų skaičius kasmet mažėja.
„2016 m. „Spindulyje“ buvo apsilankyta 80 tūkst. kartų. Pagal statistiką vienam gyventojui tenka kiek daugiau nei du apsilankymai per metus, beveik neatsiliekant nuo didžiųjų miestų. Tai mums tik įrodo, kad žmonėms kinas yra reikalingas“, – džiaugiasi S.Baublys.
Lietuviškas kinas priminė apie kino teatrų egzistavimą
Režisieriaus Kęstučio Gudavičiaus komedija „Tarp mūsų berniukų“ yra populiariausias filmas Lietuvos kino istorijoje, sumušęs lietuviško kino rekordus. Marijampolė taip pat ne išimtis – 2016 m. daugiausia žiūrovų „Spindulyje“ apsilankė sausį (14 227 žiūrovai), kada ir pradėtas rodyti šis filmas. S.Baublys pastebi, kad lietuviško kino pasaulį iš esmės pakeitė Emilis Vėlyvis. „Nuo tada, kai jis įžengė į rinką, visuose Lietuvos teatruose maždaug 60 proc. visų pajamų sudaro lietuviškas kinas.“
Anot direktoriaus, tokia sėkmė leido atsirasti ir kitiems filmams: „Lietuviai įsidrąsino kurti, tad po to buvo „Tarp mūsų berniukų“, „Kaip pavogti žmoną“ ir taip toliau. Iš pradžių dar buvo manoma, kad tik komerciniai, pramoginiai filmai, kurie nepuoselėja rimtų idėjų ir yra lengvo stiliaus, sutrauks tokias mases. Tačiau, kad ir Donato Ulvydo „Tadas Blinda“ ar „Emilija iš Laisvės alėjos“ parodė, jog tai netiesa. Jie galbūt pritraukia kitokį žiūrovą, bet lietuviai savą produkciją vis tiek remia kur kas daugiau.“
„Spindulio“ kino teatras Marijampolėje duris atvėrė 1971 m., tačiau tuomet vadinosi kiek kitaip – „Pergalė“.
Marijampoliečiai – įvairovės kine šalininkai
„Spindulio“ kino teatro direktorius, paklaustas, kokie filmai yra gausiausiai lankomi, nedvejodamas atsako – animaciniai: „Žinoma, prie to smarkiai prisideda ir organizuoti apsilankymai mokslo metų pabaigoje, taip pat ir edukacinių filmų peržiūros. Turime ir bilietų kainų politiką, stengiamės sudaryti galimybes filmus pamatyti vaikams iš visokių socialinių sluoksnių.“ Viena šios politikos pasekmių – sekmadieniniai šeimos seansai, kai bilietai visiems kainuoja tiek pat – 2,90 Eur. Anot S.Baublio, tokiame mieste kaip Marijampolė svarbu kurti sąlygas susipažinti su kinu ir formuoti žiūrovą, kad marijampolietis, išvažiavęs studijuoti į Vilnių ar Kauną, jau turėtų išugdytą poreikį kinui.
O kokius filmus į savo repertuarą įtraukia „Spindulys“? Išskyrus lietuviškus, animacinius ir, savaime suprantama, Holivudo blockbuster‘ius, Marijampolėje savo nišą turi ir nekomercinio, netgi hipsteriško kino gerbėjai. „Nuolat rodome europietiškus filmus, nes yra susidariusi tam tikra žiūrovų grupė ir šiems žanrams. Kiekvienais metais turime ir prancūziško ir vokiško kino savaites, taip pat kasmet su malonumu priimame „Nepatogaus kino“ festivalį. Mažoji salė šiuo klausimu iš tikrųjų mus gelbėja, nes galime tokius filmus rodyti ilgiau,“ – pasakoja kino teatro direktorius.
Šiuolaikinis žiūrovas tapo visapusišku
Į klausimą „Kaip keitėsi kino teatro žiūrovai bėgant metams?“ S.Baublys, taip pat ilgai nemąstęs, atsako: „Tapo reiklesni.“ Anot jo, dabar žiūrovas nori geros kokybės, gero aptarnavimo ir maksimalaus komforto. Atsirado paklausa nekomerciniam, europietiškam kinui. „Jei neparodydavome kokio nors filmo, iškart sulaukdavome reakcijos. Net jei filmas buvo rodomas vėliau, nekantresnis žiūrovas nuvažiuodavo į Kauną ir jį pamatydavo, kada jam norisi. Panašiai nutiko ir su „Kino pavasariu“ – mus pasiekdavo tik maža dalis to, kas jį sudarė, tad žmonės specialiai dėl festivalio važiuodavo į Vilnių. Atsirado akivaizdi paklausa, o mūsų darbas – į tai atsižvelgti.“
Kalbai pasisukus apie jo vadovaujamo kino teatro žiūrovą, S.Baublys prabyla apie kaimynus: „Iš tikrųjų dažnai susilaukiame Lenkijoje gyvenančių lietuvių. Iš Punsko ar Seinų jie, norėdami pamatyti lietuviškus filmus, važiuoja autobusais ar organizuoja keliones automobiliais. Eidamas mašinų aikštelėje pamatai lenkiškus numerius, užkalbini ir išsiaiškini, kad jie čia pas tave atvažiavo – pažiūrėti filmo gimtąja kalba. Iš ten pat atvažiuoja ir moksleiviai, besimokantys lietuviškose mokyklose. Turiu pasakyti, kad lietuviškai jie kalba labai gražiai. Negana to, į Marijampolę suvažiuoja aplinkinių miestų ir miestelių gyventojai, neturintys kino teatro šalia. Po tokių apsilankymų tik dar kartą įsitikini, kokią didelę reikšmę gali turėti kinas. O koks kinas be teatro?“
