Režisierius Janas P.Matuszyńskis kviečia susipažinti su dailininko Zdzisławo Beksińskio šeima – mylinčia, nekenčiančia, besiblaškančia, pavargusia. Filmas, sukurtas remiantis tikrais įvykiais ir kruopščia video dokumentacija, leidžia pažvelgti į intymiausias garsaus menininko šeimos gyvenimo detales, kur mirties šleifas ir skausmingiausi pūliniai yra visai greta namudiškų juokelių.
Per keturiasdešimt šeimos gyvenimo metų žiūrovus vedantis filmas stebina jauno režisieriaus branda – niuansuota drama, tapusi Gdynės kino festivalio žiuri ir žiūrovų favorite, pasakoja apie graudų, tragišką ir komišką gyvenimą, kuris, kad ir kada besibaigtų, visad baigiasi per anksti.
Tiems, kurie jau turėjo progą susipažinti su rumunų Naujosios bangos kinu, ne paslaptis, jog pagrindiniu smuiku čia griežia biurokratinis aparatas ir korupcijos pinklės – Kanų kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotame Cristiano Mungiu filme „Baigiamieji egzaminai“ į jas įsipainioja tėvas, prieš dukters egzaminus bandantis išgelbėti jos ateitį.
C. Mungiu yra chirurgiškai tikslus – tamsus ir skausmingai atviras filmas pasakoja, kaip žmogaus moralinis stuburas gali sulūžti amoralioje visuomenėje, ir kaip toli nuo jaunajai kartai skiepijamų principų yra suklypusiomis vertybėmis grįsti tėvų sprendimai. Net ir tie, kuriuos žmonės yra linkę pridengti „tėviško rūpesčio“ skraiste.
Režisierė Kelly Reichardt pasakoja apie keturias Montanoje gyvenančias moteris – advokatę, susidūrusią su viltį rasti teisybę beprarandančiu klientu, moterį, besistengiančią dėl namo statybų, ir rančos prižiūrėtoją bei jos susižavėjimo objektą, naująją mokytoją.
Šios istorijos paprastos ir režisierė nemėgina jų parodyti kitaip – garsiausiai čia skamba tyla ir tik per vos įžvelgiamą šypsnį, per nejaukią tylą, per grįžtelėjimą atsisveikinus K.Richardson leidžia pažvelgti į rutinoje paskendusių moterų vidinius pasaulius. „Tikros moterys“ reikalauja susikaupimo, tačiau žiūrovą apdovanoja subtiliais, kaip reta „tikrais“ portretais (puikus aktorių Lauros Dern, Michelles Williams, Kristen Stewart ir Lily Gladstone ansamblis) ir palengva nugramzdina į skaidrų liūdesį.
Vitalijaus Manskio fimas „Giminaičiai“ pasakoja apie karą Ukrainoje, tačiau čia nefiksuojami politiniai reveransai ir nedokumentuojami mūšiai karo lauke. Režisierius metus keliauja po Ukrainą – nuo Kijevo iki Sevastopolio, nuo Lvovo iki Donecko – kur susitinka savo giminaičius, palaikančius skirtingas konflikto puses.
Pats prisiimdamas pasakotojo vaidmenį, V.Manskis kuria sudėtingą karo žalojamos tautos portretą. „Giminaičiai“ – kaip reta humaniškas filmas apie karą, kurio centre yra ne politika, o jos įkaitais tapę žmonės. Čia, nusiėmus kaukes ir nesigviešiant didvyrio titulo, nebaisu prisipažinti, kad kadaise šventai tikėjai Sovietų Sąjunga, ar puoselėji nors ir egoistišką, bet visiems puikiai suprantamą troškimą – kad karas nepaliestų tavo šeimos.
Michaelio Dudoko de Wito nebylus animacinis filmas „Raudonas vėžlys“ pasakoja apie vyrą, jūros išmestą į negyvenamą salą. Desperatiškai mėgindamas iš jos ištrūkti, jis sutinka raudoną vėžlį, amžiams pakeisiantį jo gyvenimą.
Subtili animacija, neskubri įvykių eiga, meilės istorija ir pagarbus nusilenkimas gamtai, jos gaivališkai jėgai ir užburiančiai ramybei – visa tai telpa „Raudoname vėžlyje“, kurio mitinį pasakojimą primenantis naratyvas neįspraudžiamas į jokias amžiaus kategorijas, todėl yra pagavus tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
Kai Mišelę (akt. Isabelle Huppert) išprievartauja į namus įsiveržęs įsibrovėlis, ji atsisako palūžti ir pasiryžta susitikti su savo skriaudiku. Taip nejučiomis prasideda keistas jųdviejų žaidimas, kuriame nėra jokių taisyklių.
Paulo Verhoeveno Kanų kino festivalyje pristatyta „Ji“, tapusi šių metų „Kino pavasario” atidarymo filmu, atsisako įprastų schemų – nuskriausta moteris čia nesielgia kaip auka, nors tam turi moralinę teisę, ir toli gražu nesirenka tokio scenarijaus, prie kurio esame pratę. „Ji“ be jokios abejonės yra kontroversiškas filmas, ne vienam žiūrovui sukelsiantis dvejonių ir prieštaravimų audrą. Ir vis dėlto, kai kalbama apie drąsą kine 2016-aisiais, kalbama apie „Ją“ – verta tai pamatyti savo akimis.
Taikos Waititi komedijos – tai tradicinės žanro variacijos. Šįkart gaudynių komedija „Laukinių žmonių medžioklė“ papildoma Naujosios Zelandijos aktualijomis, švelnia komercinių filmų parodija, iš kojų verčiančiais haiku, šunimi Tupacu ir, žinoma, dviem vienas ant kito dantimis griežiančiais personažais, kurie drauge (nors ir visai netyčia) leidžiasi į gyvenimo nuotykį.
O viskas prasidėjo paprastai – globėjos netekęs paauglys, išsigandęs, jog bus atiduotas į vaikų namus, suvaidina savo savižudybę ir patraukia į mišką. Jį suranda rūstus žmonos netekęs vyras, tačiau miške šis susižeidžia koją. Nei vienas jų dar nežino, kad policija ir vaiko teisių apsaugos tarnyba jau paskelbė nacionalinę paiešką…
Japonijos okupuotoje Pietų Korėjoje Hideko su dėde gyvena prabangiame, tačiau nuošaliame dvare. Čia dirbti atvyksta tarnaitė Suki – kišenvagė, sudariusi sutartį su Hideko suvilioti pasiryžusiu aristokratu. Jų planas, rodos, be priekaištų. Iki tol, kol tarp Hideko ir Suki neįsižiebia aistra.
Režisierius Park Chan-Wook žiūrovų dėmesį prie ekrano prikausto beveik pustrečios valandos. „Tarnaitė“ – tai itin stilingas ir vizualiai turtingas, įtampos kupinas trileris su juodojo humoro inkliuzais, pasakojantis jaudinančią istoriją apie moters seksualinį išsilaisvinimą.
Sergejaus Loznitsos dokumentinis filmas „Austerlicas“ (Austerlitz) kalba apie atmintį, iškreiptą ir fragmentuotą šiuolaikinio žmogaus santykį su istorija – fiksuodamas į koncentracijos stovyklą plūstančias turistų grupes, režisierius žiūrovą palieka tyloje, vos kartais pertraukiamoje gidų pasakojimų apie Holokausto siaubą. Priverstas stebėti iš rankų telefonų nepaleidžiančius ir abejingus turistus, supranti, jog šiandien vieta, kurioje įvyko viena didžiausių žmonijos tragedijų, virto savotišku pramogų parku, vienu iš daugelio Holokausto turizmo taškų.
„Austerlicas“ reikalauja begalinės ištvermės, tačiau, paradoksalu, tokia buitiškai meditatyvi, pabrėžtinai nesensacinga filmo forma žiūrovą provokuoja, o kartu priverčia klausti – ar, bėgant metams, esame pajėgūs išlaikyti istorinę atmintį ir ar galime suvokti kito skausmą į jį žvelgdami tik pro kameros akutę.
Garsiausiose pasaulio galerijose rodyta Juliano Rosefeldto videoinstaliacija „Manifestas“ tapo filmu, kuriame aktorė Cate Blanchett įkūnija 13 skirtingų personažų ir skaito garsiausius XX a. menininkų manifestus – nuo futuristų iki dadaistų, nuo Jeano-Luco Godard’o iki Yvonne Rainer minčių. „Manifestas“ – tai išskirtinė kino žiūrėjimo patirtis, kurią „Kino pavasaris“ pasiūlys festivalio uždarymo metu.
Režisierius J.Rosefeldtas, kalbėdamas apie manifestus, visų pirma teigia jais susižavėjęs ne dėl to, kad jie yra apie meną, o todėl, kad savyje turi stiprų emocinį ir energetinį užtaisą, utopinį norą pakeisti pasaulį: „Kai jie [menininkai] rašė šiuos tekstus, didžioji jų dalis buvo pačioje savo karjeros pradžioje. Tad visuose šiuose piktuose ir maištinguose tekstuose galima užčiuopti ir nesaugumo jausmą.“
