Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2018 08 14

„Kaip pakabinti nežemišką paną?“: chaotiška panko ir ateivės meilės istorija

Pamačiusi, kad naujausio Johno Camerono Mitchello filmo pavadinimą „How to Talk to Girls at Parties“ platintojai Lietuvoje išvertė „Kaip pakabinti nežemišką paną?“, nustebau. Visų pirma dėl to, kad žodyno skirtumai („kabinimas“ vietoje „užkalbinimo“, „nežemiška pana“ vietoje „merginos“) lietuviškąjį vertimą gerokai „įžemina“, originalo lengvumą keičiant įsivaizduojamu jaunimo žargonu bei kur kas proziškesne kalbine raiška.
Elle Fanning filme „Kaip pakabinti nežemišką paną“
Elle Fanning filme „Kaip pakabinti nežemišką paną“ / Kadras iš filmo

Tačiau besvarstant apie merginos virsmą „nežemiška pana“, sukirbėjo mintis, jog iš pirmo žvilgsnio keistoka ir, drįsčiau teigti, su paties kūrinio siužetu prasilenkianti pavadinimo kaita labai norint galėtų būti net konceptualiai pagrįsta. Nes J.C.Mitchello filmas, besiblaškantis tarp temų, žanrų ir auditorijų, ne ką rečiau žiūrovui žada viena, rodo kitą, o pažnibždom byloja trečią.

Pagal Neilo Gaimano apsakymą sukurtas filmas nukelia į 1977 m. Londoną, kuriame karaliauja pankiška dvasia. Po vieno koncerto su draugais į vakarėlį užsuka jaunas, pasitikėjimo savimi dar stokojantis, bet vis ryžtingiau gyvenimo keliu mėginantis žengti Ennas (akt. Alexas Sharpas), bandantis prisijaukinti mintį, kad tikrai gali užkalbinti merginą vakarėlyje. Tiesa, visi vakarėlio dalyviai atrodo kiek keistoki – su tuo pirmiausia susidurs vienas jo draugų, tačiau susitikus gražią, viskuo naiviai besistebinčią ir ne mažiau ekscentrišką Zen (akt. Elle Fanning) Ennui niekas nebesvarbu. Net ir tai, jog Zen, pasirodo, yra ateivė, į Žemę su savo kolonija atvykusi kaip į klasės ekskursiją. Taip tarp Enno ir Zen įsižiebia meilė, kuriai kelią pastoja ne tik šviesmečiai, bet ir kultūriniai skirtumai.

Jųdviejų romanas primena Romeo ir Džiuljetos istorijos variaciją, kurioje susiduria dvi vertybių sistemos – maišto, anarchijos ir individualumo persunkta pankų kultūra ir, kaip netrukus paaiškėja, Zen kolonijoje įsigalėjusios griežtos bendrystės, lojalumo ir tvarkos normos. Tiesa, nors Ennui ir Zen jų skirtybės neatrodo tokios neįveikiamos, tarp dviejų grupių netrukus užvirs rimta kova, kurioje dėl sunkiai suprantamų priežasčių kartkartėmis pamesime savo protagonistus, o istoriją į priekį ves Nicoles Kidman suvaidinta pankų vadė Bodicėja.

Kadras iš filmo/Nicole Kidman filme „Kaip pakabinti nežemišką paną“
Kadras iš filmo/Nicole Kidman filme „Kaip pakabinti nežemišką paną“

Žinoma, būtų kiek absurdiška prieiti išvados, jog filmas, savyje talpinantis pankus, ateivius ir coming-of-age meilės istoriją, yra eklektiškas. Eklektika eklektikai nelygi ir ji pati savaime gal net nebūtų bėda, jei visos filmo temos nenuskambėtų taip atsargiai.

Atrodo, J.C.Mitchellas, vos žengęs žingsnį kuria nors kryptimi, netrukus išsigąsta, pradeda gręžiotis ir šokteli kitur – todėl flirtas su kičo estetika čia taip ir neperžengia ribos, už kurios filmas taptų smagiu trashu, o pankiškos kultūros inkliuzai apsiriboja vizualiniu ženklinimu (rūbų dizainu ir keistomis šukuosenomis) bei keliomis pankroko dainomis, likusį filmą paskandinant paaugliškai meilės istorijai pritinkančiame garso takelyje.

Galiausiai, ten, kur reikia nevaldomo chaoso, yra per daug sentimentalumo ir tvarkos, o ten, kur pirmu smuiku derėtų griežti meilei, pradeda aidėti išderinto karinio maršo garsai.

Kadras iš filmo/Elle Fanning filme „Kaip pakabinti nežemišką paną“
Kadras iš filmo/Elle Fanning filme „Kaip pakabinti nežemišką paną“

Nors visų personažų charakteriai atrodo plokštoki ir paremti štampais (įsivaizduokite įsimylėjusį paauglį ar ekstravagantišką pankę – pirmasis prieš akis iškilęs vaizdinys ne kažin kiek skirsis nuo J.C.Mitchello filmo personažų charakterių), išskirtinio paminėjimo verti antrajame plane liekantys ateiviai.

Kiekvienas jų turi savo koloniją, kurios nariai vilki tuos pačius (labai kvestionuotino dizaino) kostiumus ir gyvena, iš esmės, tą patį gyvenimą. Ir nors suprantu, jog filmo režisierių galėjo kiek riboti ekranizacijos rėmai, turiu pripažinti, jog kine jau seniai neteko matyti tokių prėskų ateivių personažų. Net tie, kurie be perstojo kalbėjo apie orgijas, o tokių buvo visai nemažai, atrodė lyg nužengę iš 7 dešimtmečio komedijos, kurios juokeliai net ir tuomet būtų buvę – ne, ne už ribos, „už ribos“ bent sukurtų šiokią tokią intrigą. Kur kas blogiau, kai humoras ir to humoro trupinius žarstantys personažai atrodo tiesiog morališkai pasenę ir dėl to paprasčiausiai nei kiek neįdomūs.

Vienoje scenoje Zen reziumuoja savo patirtį Žemėje, sakydama, jog tikėjosi, kad mūsų pasaulis būsiąs didesnis, švaresnis ir spalvingesnis. Dalies žiūrovų lūkesčiai šiam filmui, tikiu, buvo labai panašūs, bet pasaulis, kaip žinia, yra gerokai nuviliantis – net jei Zen minėtoje scenoje to dar ir nebuvo supratusi.

VIDEO: KAIP PAKABINTI NEŽEMIŠKĄ PANĄ Kinuose nuo 10.08.2018

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai