Jaunieji programeriai – tarptautinio kino edukacijos projekto „Moving Cinema“ ir nevyriausybinės organizacijos „Meno avilys“ iniciatyva, prie kurios šiemet prisijungė seniausias dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse VDFF, vykęs rugsėjo 24–spalio 11 dienomis.
Projektu siekiama supažindinti jaunus žmones su kinu ir jo įvairove, skatinamas atidus ir kritiškas žvilgsnis į aplinką. Šįkart penki vyresniųjų klasių moksleiviai žiūrėjo, vertino ir diskutavo apie dokumentinį kiną.
Bendro pomėgio suvienyti jaunuoliai svarsto, kad kartu norėtų kurti ir toliau – galbūt „Skalvijos“ kino centre įkurti kino klubą ar parengti filmų programą.
„Ar aš tave filmuoju, ar tu man vaidini?“ – taip skamba kuratorių sudarytos programos pavadinimas. Rinkinyje atsidūrė keturi jaunuolių atrinkti filmai iš 17-ojo VDFF programos: „Kai pomidorai išgirdo Vagnerį“, „Odė pamestai pirštinei“, „Mano meksikietiškas riestainis“ ir „Antra rega“.
Jaunuolių darbas festivaliu neapsiribojo – visai neseniai, spalio 20-ąją, apie 30 moksleivių Anykščiuose pažiūrėjo vieną iš penketuko sudaryto rinkinio filmų. „Odę pamestai pirštinei“ parinko ir pristatė šiame projekte dalyvavusi anykštietė Emilija Valaitytė. Bendro pomėgio suvienyti jaunuoliai svarsto, kad kartu norėtų kurti ir toliau – galbūt „Skalvijos“ kino centre įkurti kino klubą ar parengti filmų programą.
Apie tai, ką jiems suteikė ši patirtis, festivaliui pasibaigus pasakoja patys jaunieji kuratoriai – Ieva Martusevičiūtė, Julija Sotirovič, Rokas Makutunovičius, Emilija Valaitytė ir Saulė Žvikaitė.
– Kodėl susidomėjote galimybe išbandyti programos sudarytojo profesiją?
Julija: Anksčiau žodis programeriai man nieko nesakė, tačiau perskaičiusi aprašymą ir vienos šioje programoje anksčiau dalyvavusios merginos atsiliepimą tapo aiškiau. Kadangi savo ateitį norėčiau sieti su kinu, tačiau kol kas nieko dėl šio tikslo nesu padariusi, pamaniau, kad dalyvavimas šiame projekte – puiki proga. Labai apsidžiaugiau, kai gavau laišką, kad patekau.
Po šios patirties visiškai kitaip žiūriu į dokumentinį kiną, supratau, koks įvairus jis gali būti. Netgi pradėjau ieškoti dokumentinių filmų.
– Apie kokią profesiją svarstote? Siejate savo ateitį su kinu?
Emilija: Taip, su kinu, galbūt vaidyba.
Julija: Žinau, ką norėčiau daryti. Domina kino vaidyba, režisūra būtų viršūnė. Manau, kad labai naudinga išbandyti įvairias kino industrijos profesijas.
Ieva: Iki dalyvavimo čia buvau apsisprendusi savo ateitį sieti su prodiusavimu. Buvau jau pradėjusi ieškoti, kur galėsiu tai studijuoti. Tačiau turėjau ir planą B, susijusį su kino komunikacija. Ši patirtis jį sužadino ir jis atgimė. Smagu dėl to.
- Rokai, tu, kaip ir Ieva su Saule, esi lankęs „Skalvijos kino akademiją“, taigi kino jau buvai mokęsis dvejus metus. Kodėl susidomėjai galimybe tapti programeriu?
Rokas: Akademijoje nieko panašaus nedarėme. Nors ir apžvelgdavome filmus kartu su dėstytojais, tuo viskas ir pasibaigdavo. O čia filmų peržiūra negalėjo būti atmestina. Reikėjo pasukti galvą. Be to, nebuvau matęs daug dokumentinio kino, nors vienas iš mano baigiamųjų darbų „Skalvijos kino akademijoje“ ir buvo dokumentinis.
Jau iš anksto maniau, kad tai bus smagi patirtis – apie VDFF buvau girdėjęs. Kvietimą paskelbė ir „Skalvija“, žinojau, kad blogai nebus. Norėjosi ir savo jėgas išbandyti – nieko panašaus nėra tekę daryti, buvo įdomu pamatyti, kaip atrodo programerių darbo virtuvė. Paskirto laiko negaila, mielai sugrįžčiau dar kartą.
– Kaip jums sekėsi sudaryti savo programą? Ar kilo daug diskusijų?
Ieva: Kiekvienas sudarėme savo TOP ketvertuką. Mūsų favoritai – filmai „Mano meksikietiškas riestainis“ ir „Antra rega“, o daugiausiai diskusijų kilo dėl filmo „Kuždantys laiškai“. Trys iš mūsų buvo už, o du nepritarė šio filmo įtraukimui.
Julija: Svarstėme, kurį filmą rinktis – ar šį, ar „Kai pomidorai išgirdo Vagnerį“. Tarpusavyje bandėme aiškintis, kodėl vienas, o ne kitas... Netgi svarstėme, kad gal reikėtų keisti taisykles ir rinkinyje siūlyti tris, o ne keturis filmus. Galop apsisprendėme ir įtraukėme pastarąjį. Buvo labai įdomu! Visa ši diskusija truko apie valandą, o gal ir ilgiau.
– Patys pamėginote sudaryti atskirą filmų rinkinį. Kaip dabar apibūdintumėte, kas yra programeris? Ką jis veikia?
Emilija: Žmogus, peržiūrinėjantis filmus ir iš jų sudarinėjantis festivalio programą. Supratau, kad tai atsakingas ir nelengvas darbas.
Julija: Tai asmuo, kuris pagal tam tikrus kriterijus sudaro programą ir ieško bendros juos vienijančios žinutės. Mes ieškojome sąsajų su šiųmete festivalio tema „Ir niekada meilės nebus per daug“.
Rokas: Verta paminėti, kad kiekvienas programerį apibūdintų vis kitaip. Filmų atrankos procesas rezonuoja su asmeninėmis patirtimis. Jei vienas atrenka vienus filmus, kitas galbūt kitus. Skirtingi filmai paliečia skirtingus žmones. Tai normalu. Iš to ir kyla diskusijos ir ryškus pasidalijimas už ar prieš. Viskas su geromis intencijomis, net jei kažkam ir tenka nusileisti. Mums kaip jauniems žmonėms tai – dalis vidinio augimo.
Julija: Iki šiol nežinojau, kaip festivaliai vyksta, kaip jie organizuojami, kaip atrenkami filmai ir kaip juos gauti. Ši patirtis atsakė į visus mano klausimus.
– Kokių naujų dalykų sužinojote apie save pačius? Kitaip tariant, ką jums suteikė ši patirtis?
Emilija: Praplėtė akiratį, mokė rasti kompromisą ir įsigilinti į smulkmenas.
Ieva: Visada bijodavau kalbėti prieš didelę auditoriją. Nors dėl susiklosčiusios situacijos žiūrovų salėje galėjo susirinkti perpus mažiau, tačiau pristatydama seansą pajutau, kad kalbėti prieš žiūrovus man patinka. Netgi paklausiau, ar galiu pristatyti dar kokį nors filmą. Niekada nebūčiau pagalvojusi! Anksčiau tai atrodė kaip būtinybė, o ne mano pačios noras.
Julija: Pristatymams sau išsikėliau tikslą – papasakoti apie patį filmą, tačiau po pirmojo pristatymo aptarimo supratau, kad galėjau papasakoti ir daugiau, pavyzdžiui, apie filmo režisierių. Prasiplėtė mano įsivaizdavimas, kaip galima kalbėti apie filmus viešai.
VDFF metu pabandžiau parašyti tekstą ir supratau, kad rašyti man patinka. Visuomet maniau, kad nemoku, o čia labai laisvai pasijaučiau ir parašiau apie tai, kas man iš tikrųjų labai patiko.
Ieva: Dar norėčiau pridurti, kad išėję iš filmo, liekame su savo mintimis, kuriomis dažnas su niekuo nesidalija. Smagu, kad turėjome galimybę padiskutuoti tarpusavyje.
– Įdomu, ar turite draugų, su kuriais galite pasidalyti kilusiomis mintimis po filmo?
Julija: Dabar jau yra! Iš tikrųjų yra tik vienas žmogus. Tai mane ir erzina, kad neturiu draugų, kurie domėtųsi kinu ar menu apskritai.
Ieva: Dauguma mano draugų yra iš „Skalvijos kino akademijos“, tad turiu su kuo padiskutuoti.
Rokas: Man atrodo, kad į kiną geriausia eiti vienam. Jei eini su kuo nors kitu, nesvarbu, ar tai artimiausias draugas, ar tik bičiulis, vis tiek negalėsi viso savęs skirti filmui, būsi įsipareigojęs palaikyti kontaktą, atsakyti į klausimus, todėl negali leistis į kelionę, į kurią nuneša pats filmas. Kai eini vienas, po seanso būni įsitikinęs, kad tikrai išgirdai, ką autorius norėjo pasakyti, supratai filmo žinutę ir nemąstei apie buitį – kur po to eisit pavalgyti ir pan. Žinoma, jei filmas paprastesnis, tarkim, holivudinis, tuomet, manau, nieko baisaus.
Informacija apie projektą „Moving Cinema“
Tarptautinis kino edukacijos projektas „Moving Cinema“ siekia supažindinti vaikus ir jaunimą su kino įvairove, ugdyti atidų ir jautrų žvilgsnį į supančią aplinką, kritinį mąstymą bei pasiūlyti filmą kaip vieną iš saviraiškos būdų. Bendradarbiaudamas su VDFF „Moving Cinema“ kviečia vyresniųjų klasių mokinius tapti šio festivalio dalimi ir atrasti naujas dokumentinių filmų formas, temas bei pasakojimų būdus.
„Moving Cinema“ ilgiausiai ES „MEDIA“ paprogramės remiamas projektas, kuris Europoje itin vertinamas už metodologines inovacijas bei „lėtąją edukaciją“. Projektą „Moving Cinema“ inicijavo ir vadovauja „A Bao A Qu“. Projekto partneris Lietuvoje – „Meno avilys“. Kiti projekto partneriai – KIJUFI (Vokietija) ir Otok Institutas (Slovėnija). Projekto skilties „Inside Cinema“ bendradarbiai – Britų filmų institutas ir Prancūzų sinemateka.
