Nes su mobiliojo ekranu esi vienas, o štai kino salėje tave supa kiti, su kuriais gali drauge džiaugtis, piktintis ir dalintis įspūdžiais po seanso. Šios patirties su niekuo nepalyginsi. Žodžiu, pasakė banalybę kažkokią.
Ir visgi tik tokiuose dideliuose festivaliuose kaip Kanai gali pajusti tą išskirtinę atmosferą, tą bendrą ritmą, kai tūkstančiai kino kritikų ir žurnalistų keliasi ir eina miegoti su viena ir ta pačia mintimi: kaip, po galais, ryte, kol dar neužlūžo internetinė sistema, t.y. per kokias 30 sekundžių, spėti užsirezervuoti bilietus ateinančioms dienoms!
Būtent Kanuose, kaip jokiame kitame festivalyje, dera aukšta kokybė ir trikdžiai, autorinis kinas ir didžiųjų kino kompanijų premjeros, glamūras ir paprastumas, austrės ir kruasanai. Festivalis įsuka į malonią rutiną ir tu jai nebesipriešini.
Po dešimties dienų paaiškės, kas šiemet nuraškys „Auksinę palmės šakelę“, o kol kas pirmieji įspūdžiai.
Pirma diena
Festivalį atidarė ne konkursinėje programoje rodoma prancūzų režisierės Maïwenn kostiuminė drama „Žana diu Bari“ („Jeanne du Barry“). Tai istorija apie XVIII a. gyvenusią nekilmingą merginą, kuri vaikystėje susidomėjo kultūra ir literatūra, daug skaitė, savarankiškai mokėsi, paaugusi susižavėjo libertinizmo idėjomis, maištavo prieš tradicijas ir gerą toną, kol galiausiai protas ir grožis ją nuvedė iki pat Versalio, kur ji tapo karaliaus Liudviko XV favorite.
Šią personažo brendimo suvestinę režisierė pateikia per pirmąjį pusvalandį, o toliau ją domina Žanos metai, praleisti karaliaus rūmuose, o dar konkrečiau – jos aistringi santykiai su karaliumi. Čia jį suvaidino Johnny Deppas, o Žaną įkūnijo pati režisierė, pasirodanti kone visuose savo filmuose (kas per narcisizmas!).
Deja, abu aktoriai čia tokie plokšti, be psichologinio gylio ir be aiškiau artikuliuotų poelgių motyvų, kad greitai tampi jiems abejingas. Negelbėja nei siužetas, nes visas suvertas į nuobodžią tradicinio istorinio filmo grandinėlę, nei kostiumai, nes jie to padaryti nepajėgūs, nei... žodžiu, niekas negelbėja.
„Žana diu Bari“ prašosi palyginimo su pernai Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje rodytu Marie Kreutzer „Korsažu“ apie Austrijos imperatorienę Sisi. Abiejuose – realios istorinės asmenybės. Abiejuose – prieš epochos tradicijas, papročius ir rūmų etiketą maištavusios stiprios moterys. Abiejuose – intencijos į asmenybes pažvelgti tarsi naujomis akimis, iš dabarties pozicijų. O skirtumas – kardinalus.
Kreutzer, nors ir ne be priekaištų, pabandė per daug laiko sustabarėjusiam istorinio filmo žanrui įpūsti gyvybės, pažaisti pasakojimo konvencijomis, bent kiek išjudinti žanrą iš tikėtinų formų, o štai Maïwenn kažkodėl nuėjo lengviausiu keliu ir sukūrė pernelyg tvarkingą istorinį filmą, kuris žvelgiant į jos filmografiją – „Policija“ (2011), „Mano karalius“ (2015) – atrodo kaip gimęs iš reikalo, o ne iš meninių ambicijų.
Jau greitai tuo galėsite įsitikinti ir jūs. Filmą rodys „Netflix“.
Antra diena
Ant Kanų užslinko ciklonas. Šortai ir marškinėliai guli lagamine. Žurnalistus eilėse prausia lietus. O į gatves pasipylė skėčius siūlantys prekeiviai. Kone valandą stovėti prie salės, kiaurai permirkti ir galiausiai nepatekti vidun, mažas malonumas, bet tokia festivalių kasdienybė: nesėkmių ir nusivylimų neišvengsi.
Vienas tokių nusivylimų man buvo Hirokazu Kore-edos „Monstras“ („Kaibutsu“) iš konkursinės programos. Jau vieną palmės šakelę laimėjęs japonas į Rivjerą sugrįžo su rasiomoniška, kitaip tariant, iš skirtingų veikėjų perspektyvų papasakota istorija.
Vieną dieną motina pastebi, kad iš mokyklos grįžęs sūnus keistai elgiasi. Netrukus paaiškėjus, kad dėl pasikeitusio berniuko elgesio atsakingas mokytojas, motina stengiasi išsiaiškinti, kas iš tiesų nutiko mokykloje ir kodėl sūnus, lyg iš niekur nieko, pradeda save vadinti monstru. Monstru su kiaulės smegenimis.
Pamažu istorija aplimpa vis daugiau interpretacijų ir viskas ima atrodyti ne taip, kaip atrodė iš pradžių. Visų kortų atskleisti nenorėčiau, kadangi „Monstras“ tikrai pasieks ir Lietuvą, tačiau galiu pasakyti, kad pasakodamas berniuko istoriją iš mamos, mokytojo, bendraklasio žiūros taškų, Kore-eda rodo, kad mūsų tikrovės suvokimą dažnai lemia skuboti sprendimai, klaidingas pirmas įspūdis ir emocijos. Kad nėra jokios objektyvios tiesos. Kad kiekvienas gyvename savo galvose, kur, oho, ko tik neprisigalvojam.
Tiesa, su kiekviena minute vis labiau komplikuodamas pasakojimo struktūrą, režisierius, regis, vietomis pats pasimetė ir paliko neatsakytų klausimų. Bet ne ta esate laisvi galvoti ir interpretuoti kaip norite prasme, bet grynai scenarijaus prasme. Pernelyg jau daug nepaaiškintų scenų ir dramaturginių duobių, kad visa tai galėtumei nurašyti sumanymui.
Po visų netikėtų siužeto posūkių ir žiūrovo vedžiojimo už nosies, likau sutrikęs: ar tik nebuvo iš paprasto degtuko priskaldyta vežimo? Suprantu, kad iš dalies apie tai ir ši istorija, bet „Monstras“ visgi palieka įspūdį kūrinio, kuriame turinį nustelbia forma, jei vis dar laikysimės šios kino analizėje pasenusios skirties.
Kito konkurso filmo, prancūzės Catherine‘os Corsini „Sugrįžimo namo“ („Le retour“) sudėtingu nepavadinsi. Anaiptol.
Išeities taškas toks: moteris ir dvi jos paauglės dukros grįžta į Korsiką, kurią trijulė paliko prieš penkiolika metų, kai mergaitės dar buvo visai mažos. Dabar motina čia prižiūri pasiturinčių prancūzų mažamečius vaikus, o dukros leidžia dienas klaidžiodamos po salą.
Seserys – skirtingos. Džesika – vyresnė, ramesnė, ruošiasi stoti į universitetą, galvoja apie ateitį. Farah – pramuštgalviška, nenustygsta vietoje, nori patirti nuotykių. Merginos savaip ieško savęs, o tuo pačiu ir savaip reaguoja į neatsakytų klausimų pilną motinos ir jų tėvo praeitį saloje.
Panašių filmų apie šeimos paslaptis matyta ne vienas. Corsini „Sugrįžimas namo“ nieko naujo nepasiūlo, bet šiuo atveju tai jokia kritika, nes, skirtingai nei, sakykim, atidarymo filme, pasakojimą pirmyn užtikrintai veda aktorių energija ir natūralumas. Į jaunąsias aktores tiesiog įdomu žiūrėti, o tai, pripažinkime, ekrane nutinka ne taip dažnai.
Visgi nemanau, kad šis filmas yra rimtas pretendentas į apdovanojimą. Tik jau ne Östlundo vadovaujamos žiuri sprendimu. Šis, spėju, ieškos kažko drąsesnio, provokatyvesnio ir aštresnio.
Nebent aštrumu pavadintume filmą lydintį skandalą. Dalis kūrybinės grupės režisierę apkaltino nesaugia atmosfera filmavimo aikštelėje bei nederamu elgesiu tiek su kūrybine grupe, tiek su pagrindinėmis aktorėmis. Po kaltinimų „Sugrįžimas namo“ buvo atšauktas iš konkurso, bet vėliau vėl sugrąžintas, kas, žinoma, sukėlė dar daugiau šaršalo ir padalijo kino industriją į dvi dalis. Kaipgi Kanai be skandalų!
Trečia diena
Kinija, Zhili miestas prie Jangzdės upės. Šalies drabužių pramonės sostinė. Čia veikiančiose ankštose, tamsiose, saulės šviesos nemačiusiose dirbtuvėse, tarp kalno drabužių, medžiagų atraižų, šiukšlių ir siuvimo mašinų garsų pluša būriai jaunuolių. Visi jie yra pigi darbo jėga kone sizifiškame procese: siūti, kirpti, taisyti, lyginti, krauti drabužius, kurie vėliau dideliais kiekiais nuguls visokiuose Kinijos gariūnuose.
Dauguma šių jaunuolių atvyko iš Junanio provincijos, ką tik sulaukę pilnametystės, dar beveik vaikai. Čia jie ne tik dirba, bet ir gyvena šalimais esančiuose bendrabučiuose. Apšnerkšti koridoriai, suklypusios geležinės lovos, purvini čiužiniai, kvapais trenkiančios virtuvės ir dušai – tai erdvės, kur bėga jų jaunos dienos. Gražiausi gyvenimo metai. Bent jau turėtų tokie būti.
Šį gyvenimą ir darbą protu sunkiai suvokiamomis antisanitarinėmis sąlygomis kinų režisierius Wang Bingas filmavo penkerius metus. Paskui viską sumontavo į pusketvirtos valandos dokumentinį filmą „Jaunystė (pavasaris)“ („Qingchun“), kuris ne tik ilgiausias konkurse, bet ir pirmas rimtesnis pareiškimas į festivalio apdovanojimus.
„Jaunystė (pavasaris)“ reikalauja kantrybės. Daug kantrybės. Filme nėra aiškesnės įvykių linijos, režisierius nesirenka pasakoti tik apie kelis jaunuolius, o rodo kolektyvinį jaunų darbininkų portretą. Maža to, autorius viso filmo metu išlieka objektyviu stebėtoju. Ten, kur kitas režisierius būtų nuslydęs į atvirą socialinę kritiką, reportažą, norą paspaudyti emocijų mygtukus, jis išlieka atsitraukęs, nors nereiškia, kad abejingas.
Jis nesirenka žiūrovo virkdyti (nors priežasčių tam į valias) ar siųsti kokią nors svarbią žinutę (nors nereiškia, kad nieko nepasako), o žvilgsnį sukoncentruoja į jaunuolių kasdienybę, jų draugystes, šėliones, flirtą, čiatinimus, pirmąsias meiles, solidarumą ir bendrą kovą dėl geresnio atlygio.
Trys su puse pakankamai monotoniškų valandų leidžia apie daug ką pagalvoti: apie šių žmonių parduotas jaunystės dienas, apie jų brandą anksčiau laiko, apie jų ir visos šalies ateitį. Apie kapitalizmą, kuris pakeitė komunizmą, bet nuo jo mažai kuo skiriasi – taipogi.
Paskutiniai seansai žurnalistams prasideda 22:30 val. Nežinau, kas taip sugalvojo, bet kad tai atsilieps iškart po seansų rašomoms ir jau kitą rytą į „Screen“ ar „The Hollywood Reporter“ nugulančioms recenzijoms – faktas. Ir atsilieps, žinoma, ne į gera.
Paskutinis trečios dienos konkurso filmas – Prancūzijoje gimusio, bet šiuo metu Niujorke gyvenančio ir kuriančio Jeano-Stéphane Sauvaire drama „Juodos musės“ („Black Flies“), apie kurią galiu pasakyti tik tiek, kad režisieriui pritrūko saiko, subtilumo ir pasitikėjimo publikos išsilavinimu bei pastabumu.
Na, pavyzdžiui, kad ši supras paralelę tarp pagrindinio veikėjo, paramediku Niujorke dirbti pradėjusio Oli (Tye Sheridan) ir italų baroko tapytojo Guido Reni paveikslo, kuriame Šv. Arkangelas Mykolas, policijos globėjas, nugali šėtoną ir jo bloguosius angelus. Nebūtina baksnoti į paveikslą net kelis kartus ir, jei dar negana, apvilkti herojų ryškių bomberiu su ant nugaros išsiuvinėtais sparnais.
Tai, žinoma, detalės. Bet jos iškalbingos, nes atskleidžia režisieriaus mąstymo būdą, jo elementarią simbolių kalbą ir negilias potekstes.
Labiausiai gaila, kad „Juodos musės“ nutūpė į konkursą ir be reikalo užėmė vietą. Geresnių už šį filmą – pilnos paralelinės programos. Taip manau ne tik aš. Filmas sulaukė kol kas nažiausio įvertinimo iš „Screen“ kritikų: vos 1,3 iš 4.
Režisieriui nepadėjo net padėkos pačiam Šv. Arkangelam Mykolui pabaigos titruose.
