Tai stilinga dramedija apie Holivudo studijų bosus ir šou verslo atstovus, gražuoles kino žvaigždes ir žavias prodiuserių asistentes, negailestingus Niujorko gangsterius ir įtakingus politikus, juos linksminančius muzikantus ir dainininkus, kurie mėgsta susitikti nakties pramogoms ir užsimiršti nuo gyvenimo rutinos prabangiame kabareto klube.
Negaliu patikėti, kad man jau sukako aštuoniasdešimt. Vis dar jaučiuosi jaunatviškas ir darbingas.
Amžinai jaunas
80-ties metų režisierius jau ketvirtą kartą mėgaujasi garbe ir šlove atidaryti Kanų festivalį, bet pats kategoriškai atsisako dalyvauti konkurse ir rimtai juokauja, kad viską daro tik dėl žmonos, kad tik jai užtektų laiko pramogoms.
„Negaliu patikėti, kad man jau sukako aštuoniasdešimt. Vis dar jaučiuosi jaunatviškas ir darbingas. Sveikai maitinuosi ir nuolat mankštinuosi. Esu pasirengęs rašyti scenarijus ir režisuoti filmus, kol dar yra gerų žmonių, kurie sutinka investuoti į mano kūrinius. Mano abu tėvai gyveno daugiau nei po 100 metų, todėl tikiuosi ištempti kažkiek panašiai, nors lengvai įsivaizduoju, kad vieną rytą atsibusiu ir patirsiu infarktą, o mane kas nors tampys neįgaliojo vežimėlyje“, – pirmoje Kanų festivalio spaudos konferencijoje pašmaikštavo W.Allenas.
Ir Woody jau skaitmeninis
Saldžiarūgštėje komedijoje „Aukštuomenės klubas“ daugelį dalykų jis išbandė pirmą kartą, bet vis tiek gavosi keliasdešimt kartų pažiūrėtas, tradicinis, visiems pažįstamas, daug kalbantis, lengvai nuspėjamas ir skystas filmas. Nuobodulį tik retkarčiais išvaiko juokeliai apie žydus, antisemitizmą, katalikų religijos privalumus, meilės trikampius, neištikimybę, vienišumą, širdis daužančias ir apsispręsti nesugebančias moteris, išradingai meluojančius paleistuvius vyrus, bukapročius mafijos bosus ir senojo Holivudo madas.
Deja-vu pojūtį, kad viskas čia seniai matyta ir girdėta, kompensuoja trimis „Oskarais“ apdovanotas kultinis italų operatorius veteranas Vittorio Storaro („Mūsų dienų apokalipsė“, „Paskutinis tango Paryžiuje“, „Paskutinis imperatorius“), kuris padėjo W.Alleno vizijas iš jam įprastos 35 mm juostos transformuoti į modernųjį skaitmeninį formatą. Jo pastangomis filmas atrodo žavingai lyg turistinė atvirutė, paperka 1930-ųjų Holivudo autentika ir ryškiomis spalvomis, kurios pasikeičia nuodėmingiems veikėjams persikėlus iš Los Andželo į Niujorką.
Tas pats filmas, tik aktoriai nauji
Jeigu jums patinka W.Alleno filmai, tai tikriausiai mėgausitės „Aukštuomenės klubu“ saldžiai romantizuotame Niujorke, kur vyrai vilioja moteris į lovą nuo pat pirmų pažinties akimirkų ir ramiai išduoda žmonas su seksualiai apsirengusiomis meilužėmis. Vis dėlto norėtųsi, kad garbinamas režisierius nustotų tiražuoti savo filmo perdirbiniais su naujais veidais ir nustebintų bent kiek originalesnėmis idėjomis. Jau atsibodo girdėti vienodas išvadas, kad nelaiminga meilė ir neteisingi pasirinkimai daužo širdis.
Vis dėlto norėtųsi, kad garbinamas režisierius nustotų tiražuoti savo filmo perdirbiniais su naujais veidais ir nustebintų bent kiek originalesnėmis idėjomis.
Komercinių perspektyvų platintojams žada garsių aktorių kolektyvas, kokio legendinis režisierius dar niekuomet nebuvo susikvietęs. Kristen Stewart gavo du skirtingo amžiaus vyrus apžavėjusios sekretorės vaidmenį vos perskaičiusi vieną monologo paragrafą, o Woody net nesivargino žiūrėti „Saulėlydžio“ sagos trilerių. Jesse Eisenbergas įkūnyja jauną režisieriaus prototipą ir iš kuklaus, nepasitikinčio savimi bedarbio tampa solidžiu verslininku ir naktinio klubo valdytoju, tačiau negeba pamiršti pirmos, nelaimingos ir nesurūdijusios meilės. Komikas Steve’as Carellas prikausto dėmesį neblėstančia charizma, nors jam parašytas pernelyg stereotipinis ir trafaretinis neištikimo turtuolio vaidmuo.
Režisieriaus sąžinės balsas
Pats W.Allenas pasiliko sau pasakotojo vaidmenį ir už kadro šmaikščiai užpildo epizodinio montažo spragas, paaiškindamas kiekvieną smulkmeną sau būdingu stiliumi, motyvuodamas dažnai nelogiškus herojų pasirinkimus, nepalikdamas jokių vilčių fantazijoms ir bendraudamas su žiūrovu neurotiškomis ir fatalistinėmis patarlėmis. Kiekvieną dieną nugyvenk taip, lyg ji būtų paskutinė tavo gyvenime, ir kažkurią vieną dieną tikrai pasijausi teisus. Gyvenimas yra komedija, o ją supainioja sadistas komikas rašytojas.
Pastaroji frazė aiškiai skirta pačiam sau, nes W.Allenas nesigaili savo herojų ir įvelia juos į bėdų voratinklį: išardo 25 metus laimingai gyvenusią šeimą, mafijozui leidžia užlieti nepatinkantį kaimyną po asfaltu ir t.t. „Aukštuomenės klube“ jis sumaišo įvairius žanrus, balansuoja tarp nusikaltimo ir bausmės, vilioja romantiškais pasimatymais, kviečia į ekskursiją po Holivudo įžymybių namus, mėgina pažaisti Tonį Soprano, užpildo sceną šou pasirodymais, kad tik žiūrovai nupirktų bilietą. Bet toks filmas būna pamirštamas dar nesibaigus finaliniams titrams.
Belaukiant „Sieranevados“
W.Allenas principingai nenori dalyvauti Kanų festivalio konkursinėje programoje, nes dailininkų Matiso ir Pikaso paveikslų taip pat negalėtų palyginti, o geriausiu atveju tik paminėtų labiau patikusį. Rumunijos delegacija Kanuose šmaikštauja, kad W.Allenas yra vienintelis drąsiausias režisierius, kuris išdrįso parodyti savo premjerą anksčiau už gausiais lūkesčiais laukiamą meistrą režisierių Cristi Puiu („Pono Lazaresku mirtis“).
Įtakingiausiam Kanų bosui ir meno vadovui Thierry Fremaux nebuvo sudėtinga sukviesti tradicinę „paprastų įtariamųjų“ rinktinę, nes Kanai mėgsta garbinti Rivjeroje išgarsintus meistrus, čia išdaigintus perspektyvius talentus ir neišduodančius festivalio draugus.
Veteranai, meistrai ir žvaigždės
Broliai Jeanas-Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai („Roseta“, „Kūdikis“) sieks trečiosios „Auksinės palmės šakelės“, skambios pergalės tikisi Ispanijos kritikų stipriai liaupsinamas maestro Pedro Almodovaras („Visa tiesa apie mano mamą“, „Sugrįžimas“), nepasiduoda paskutinį filmą vis kuriantis ir karjeros pabaigą anonsuojantis Kenas Loachas („Vėjas, siūbuojantis miežius“).
Pietų Korėją atstovaus Didžiojo žiuri prizo laureatas negailestingasis Park Chan-wookas („Senis“), po ilgos tylos grįžantis olandų veteranas Paulas Verhoevenas („Esminis instinktas“) gundys šokiruojančiu Isabelle Huppert pasirodymu, o retai režisuojantis aktorius Seanas Pennas („Pažadas“, „Atgal į gamtą“) jau suviliojo platintojus savo veidais – Charlize Theron, Javieras Bardemas, Adele Exarchopoulos, Jeanas Reno.
Savųjų klubas
Kultiniam amerikiečiui Jimui Jarmuschui („Sulaužytos gėlės“, „Išgyvena tik mylintys“) tai bus jau dešimtoji kelionė į Kanus ir septintas bandymas nusiskinti „Auksinę palmės šakelę“. Kanadietis vunderkindas Xavieras Dolanas po kukliausiu prizu įvertintos „Mamytės“ triumfo mėgins peršokti dar aukščiau iškeltą kartelę. Jaunąjį genijų atrado paralelinės programos „Dvi režisierių savaitės“ sudarytojai, o Thierry Fremaux jo pajėgumu konkursinei programai patikėjo tik po dviejų premjerų programoje „Ypatingas žvilgsnis“.
Stebuklingiausiai šiemet pasisekė Rumunijai, nes iš Bukarešto į Kanus automobiliu atvykusiam Cristi Puiu kompaniją palaikys režisierius Cristianas Mungiu, kuris kaip tik prieš 9 metus ir pradėjo naujo rumunų kino bangą su „Auksine palmės šakele“ apdovanota drama „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“. Iranietis Asgharas Farhadi, danas Nicolas Windingas Refnas, filipinietis Brillante Mendoza, britė Andrea Arnold, prancūzai Bruno Dumontas ir Olivier Assayasas, amerikietis Jeffas Nicholsas taip pat priklauso savųjų aukštuomenės klubui, kurio durų beveik neįmanoma atrakinti naujiems režisieriams.
Nauji vėjai
Todėl šiemet džiugina, kad Kanai po daugelio metų įsileido į pagrindinį konkursą Vokietiją ir suteikė šansą nuo Berlyno panosės nuviliotai režisierei Maren Ade su komiška drama „Tonis Erdmanas“ (Tony Erdmann), kuri buvo nufilmuota Bukarešte ir pakvies raudonuoju kilimu žengti dar gausesnį būrį Rumunijos kino industrijos atstovų.
Netikėtumų ir siurprizų tikimasi iš pamėgusio režisuoti brazilų kino kritiko Klebero Mendonca Filho, kurio debiutinis filmas „Kaimyniniai garsai“ 2012 metais nustebino Roterdamo kino festivalio publiką, užsitikrino FIPRESCI kino kritikų asociacijos prizą ir apkeliavo beveik visą pasaulį, kad Kanams jau teko atsimerkti ir išgirsti apie talentingą autorių, kuris pateikė mokslinės fantastikos dramą „Vandenis“ (Aquarius) apie laiku keliaujančią ir į nugyventą praeitį grįžtančią našlę.
Artimiausios dienos lietaus debesimis ir sustiprintos apsaugos apgaubtuose Kanuose nusimato karštos, bet įdomios.
