Pasiutusią vaizduotę turinčio australų režisieriaus George’o Millerio („Pašėlęs Maksas“) žiuri komisija paskelbs „Auksinės palmės šakelės“ likimą ir kitus 69-ojo Kanų festivalio prizus sekmadienio vakarą. Šiemet organizatoriai nusprendė atsisakyti išskirtinio filmo uždarymo ceremonijai ir ketina parodyti auksinį nugalėtoją.
FIPRESCI kino kritikų asociacijos vertintojai savo favoritu paskelbė ir apdovanojo vokiečių režisierės Maren Ade išradingą dramą apie tėvo santykius su dukterimi „Tonis Erdmanas“ (Toni Erdmann), kuri transformuojasi į užkrečiančiai juokingą komediją, nusitaikiusią prieš visame pasaulyje išplitusių milžiniškų tarptautinių korporacijų veiklą.
Koks tėvas, beveik tokia ir duktė
Link 78-osios gimimo dienos artėjančio patrakusio senuko Paulo Verhoeveno „Ji“ (Elle) tikriausiai nepretenduos į apdovanojimus, bet suteiks solidžiai pradžiugins suaugusius komercinio repertuaro lankytojams. Radikalesniems pasimatymams tinkančiame provokuojančiame filme tiek daug pasimėgavimo paleistuvyste, ištvirkimu ir gašlumu, kad jis neišvengiamai gaus griežčiausią amžiaus cenzą.
Ji yra nepakeičiamoji Isabelle Huppert. Patikėkite, jokia kita aktorė nieko panašaus nedrįstų suvaidinti. Ji yra kompiuterinius žaidimus programuojančios įmonės vadovė, kurios serijinis žudikas tėvas nušovė 27 žmones, 6 šunis, 2 katinus ir vieną žiurkėną. Jau smagu. Ji išsiskyrė su plevėsa sutuoktiniu ir gyvena su išdidžiu katinu, bet nepaliaujamai trokšta sekso, geidžia malonumų ir miega su spalvingų reputacijų vyrais.
Sadomazochizmas valdo
Viskas prasideda šokiruojančia prievartos scena. Atidariusi stiklines duris murkiančiam katinui ji įsileidžia netikėtai įbėgusį į virtuvę kaukėtą užpuoliką, kuris puola be gailesčio prievartauti šeimininkę. Pažeminta ir sumušta, bet stipriai padaužiusi smurtautoją moteris nepaskambina policijai, bet sąmoningai ir šaltakraujiškai vilioja ir gundo neatpažįstamąjį seksomaną į savo glėbį.
Paulas Verhoevenas sukonstruoja nenuspėjamą geismo detektyvą ir sudėlioja visai patikinamus įkalčius net 7 skirtingo amžiaus vyrams. Galimų prievartautojų labirinte pakanka įtarimų vienturčiam jos sūnus, kurio neurotiškoji draugė pagimdė keistai tamsaus gymio sūnų. Po kauke be gėdos ir sąžinės gali slėptis kadaise mylėtas vyras, trigubai jaunesnis mamos meilužis, gašlus plikas verslininkas, įtartinai padorus religingos kaimynės sutuoktinis ir du keistais iškrypę vaikinai iš kompiuterinių žaidimų studijos.
Smagios spėlionės, aštri įtampa, protingas humoras, paradoksalios situacijos, šmaikštūs sarkazmai, Katalikų tikėjimo kritika, negailestingas smurtas, drąsi erotika ir nerealiai amorali Isabelle Huppert užkaitina kraują, provokuoja, linksmina ir pripildo dvi valandas pramogos su pavojingais sadomazochistiniais žaidimais.
Pasiutusią vaizduotę turinčio australų režisieriaus George’o Millerio („Pašėlęs Maksas“) žiuri komisija paskelbs „Auksinės palmės šakelės“ likimą.
Klasiškoji Isabelle yra fantastiška
Holivudinių fantastinių trilerių amatininkas Paulas Verhoevenas („Robotas policininkas“, „Viską prisiminti“) atsižymėjo ant Kanų festivalio raudono kilimo 1992 metais, kai „Auksinei palmės šakelei“ buvo nominuotas erotinis trileris „Esminis instinktas“. Per tas dvi valandas festivalio rūmuose radikaliai pasikeitė Sharon Stone statusas: magiškais laiptais ji užlipo kaip menkai žinoma antraplanių vaidmenų atlikėja, o po seanso išėjo ryškia kino žvaigžde.
Isabelle Huppert nusipelno pačios geriausios aktorės titulo, bet ji jau du kartus nugalėjo Kanuose („Pianistė“, „Violeta“) ir suviliojo milžinišką glėbį simpatijų. Būtų žymiai prasmingiau ir naudingiau, jei Isabelle užleistų galimybę triumfuoti brazilų kino veteranei Sonia’ai Bragai arba šauniai atsiskleidusiai vokiečių aktorei Sandrai Huller. Geriausios aktorės prizo laureatė šiemet yra nenuspėjama, nes Kanai pateikė daug stiprių vaidmenų ir favoričių.
Miau
Geriausio festivalio šuns palmė be konkurencijos atiteko liūdno likimo buldogei Nelei iš režisieriaus Jimo Jarmuscho poetiškos ir lyriškos dramedijos „Patersonas“. Įspūdingą vaidmenį sukūrusi šunytė užmigo amžiams nesulaukusi premjeros ir neišgirdusi pagyrimų.
Jei alternatuvūs Kanų festivalio filmų vertintojai sumanytų išrinkti geriausią katiną, tai šioje nominacijoje lengvai nugalėtų Isabelle Huppert sekso damos augintinis – juodasis murklys iš filmo „Ji“. Jis atsiskleidžia kantriu vojeristu, kai šelmiškai stebi šeimininkės orgazmus, šėtoniškai gąsdina, šokinėdamas ant rankų, demonstruoja arogantišką charakterį ir išdidžiai reikalauja dėmesio.
Nelaimingas butas
Asgharas Farhadi karjeros triumfą patyrė 2011 metais su triguba pergale Berlyno kino festivalyje, kai šedevrinė drama „Išsiskyrimas“ (A Separation), kuri buvo apdovanota „Auksiniu lokiu“ už geriausią ir „Sidabriniais lokiais“ už aktorių ansamblių vaidmenis, o vėliau pelnytai atsiėmė „Oskaro“ premiją. Nemalonu pripažinti, kad po neeilinės sėkmės Irano meistras dėsningai ritasi žemyn. 2013 metų „Praeityje“ (The Past) jis pamėgino suregzti išsiskyrimą Paryžiuje su mėgstamais prancūzų aktoriais, o dabar antrą kartą grįžta į Kanus su dar daugiau abejonių paliekančia drama „Pardavėjas“ (The Salesman).
Geriausio festivalio šuns palmė be konkurencijos atiteko liūdno likimo buldogei Nelei iš režisieriaus Jimo Jarmuscho poetiškos ir lyriškos dramedijos „Patersonas“.
Be reikalo ištęsto virš dviejų valandų filmo intrigą uždega incidentas. Naujame išnuomotame bute įsikūrusi aktorė išgirsta skambutį ir pagalvoja, kad namo po repeticijų teatre sugrįžo vyras režisierius. Ji palieka praviras duris ir nueina maudytis vonioje. Bet į butą įslenka nežinomasis, turintis neužbaigtų sąskaitų su nuomininke. Jis neatpažįsta naujos šeimininkės ir negailestingai sumuša vaidmeniui teatre besiruošiančią aktorę. Išgirdęs jos šauksmą ir supratęs, kad atkeršijo ne tai moteriai, užpuolikas išsigąsta ir pabėga kieme palikdamas krovininį furgoną, kuriuo atvažiavo į smurtinį pasimatymą.
Išsiskyrimas. Dar viena versija
Kraujo pėdsakus ant laiptų pamačiusiam ir į ligoninę išskubėjusiam režisieriui pakanka lakios fantazijos, kad žmona sąmoningai galėjo įsileisti meilužį į namus. Jį kamuoja moralinės dilemos, įtarinėjimai, žūtbūtinis noras surasti užpuoliką, išsiaiškinti tiesą ir atkeršyti. „Pardavėjas“ stipriau įsivažiuoja tik įpusėjus antrai valandai, kai Asgharui Farhadi pavyksta užkelti įtampą iki aštriausio taško ir paskatinti žiūrovą spėlioti. Detektyvinė lygtis pakankamai lengvai išsisprendžia, nes nukentėjusioji šeima turi įkaltį ir masalą – automobilį.
Ilgas ir nervingas vyro pasimatymas su gudria klasta prisiviliotu į namus įtariamuoju pagaliau primena, kaip iš tiesų meistriškai gali režisuoti Asgharas Farhadi. Tik jam nepavyksta pasiekti „Išsiskyrimo“ lygio, o nesutariančios šeimos (atkeršyti ir nubausti ar pasigailėti ir atleisti) santykių likimas pernelyg lengvai nuspėjamas. Režisierius įsileido pernelyg daug komercijos, kad atidirbtų prancūzų investuotojų pinigus, ir supaprastino pabaigą, kad repertuaro žiūrovui neliktų nė menkiausių abejonių.
