Aš, Robinas Hudas
Tikriausiai britų pensininkas veteranas Kenas Loachas gauna finansavimą, nes investuotojų inspekcijos iš anksto žino apie garantuotą nominaciją „Auksinei palmės šakelei“ (vieną net laimėjo nepelnytai už politinę dramą „Vėjas, siūbuojantis miežius“). Jis kviečiamas nuolat ir dažniausiai kartoja tą patį socialinės dramos siužetą (per pastaruosius 10 metų maloniai nudžiugino tik viena išimtis – komedija „Angelų dalia“). Senamadiškai surežisuotas banalus filmas „Aš, Danielis Bleikas“ (I, Daniel Blake) vėl patvirtina režisieriaus nuojautą atsirinkti tinkamus vaidmenims neprofesionalius aktorius tiesiog iš gatvės ir gebėjimą dirbti su kino patirties neturinčiais žmonėmis, kad išspaustų jam reikalingą slogią autentiką ir žiūrovo gailestį.
Kenas Loachas yra susigalvojęs savo pasaulį, kuriame visi skurdžiai ir bedarbiai yra nekvestionuojami didvyriai, o turtuoliai ir valstybinių institucijų pareigūnai – šelmiški blogiečiai.
Kenas Loachas yra susigalvojęs savo pasaulį, kuriame visi skurdžiai ir bedarbiai yra nekvestionuojami didvyriai, o turtuoliai ir valstybinių institucijų pareigūnai – šelmiški blogiečiai. Jis aklai laikosi šios visuomenės struktūros ir dramoje „Aš, Danielis Bleikas“, kad sentimentaliai paveiktų jautresnius žiūrovus. Po patirto infarkto atsigavęs vyras sąmoningai nenori dirbti ir stengiasi kiek įmanoma ilgiau pasinaudoti teikiama parama, bet socialinių tarnybų biurokratė vis prisigalvoja Danielio rutiną apsunkinančių užduočių ir grasina bausmėmis.
Darbo biržoje susitikęs be skatiko gyvenančią jauną vienišą moterį su dviem mažais vaikais, Danielis Bleikas savanoriškai tampa skurdžios šeimos angelu sargu ir aršiu kovotoju prieš socialinę neteisybę. Toliau viskas klojasi nutiražuota kryptimi, bet norisi įžvelgti kažką pozityvaus režisieriaus veikloje, tai pradedu fantazuoti, kaip Kenas Loachas sukurtų lietuvišką filmą apie „Sodrą“, Darbo biržą ir Valstybinę mokesčių inspekciją. Šiose organizacijose jis tikrai atrastų daug siužetų dar penkioms viešnagėms į Kanus.
Vieno neeilinio pabėgimo kronika
Čilės režisierius Pablo Larrainas švenčia pasaulinę premjerą Kanuose jau trečią kartą, bet visus tuos filmus geranoriškai priglaudė paralelinė programa „Dvi režisierių savaitės“. Jis puikiai pasirodė Venecijos konkurse su „Post Mortem“ ir Berlyne laimėjo Didįjį žiuri prizą su „Klubu“, bet šių pasiekimų Kanų šefui Thierry Fremaux dar negana, kad priimtų elitinį čilietį į aukščiausiąją lygą.
Penktadienio rytą išradingiausias, žaismingiausias ir galingiausias Pablo Larraino filmas „Neruda“ sausakimšai užpildė legendinę ir istorinę salę Kruazetės bulvare, kur kadaise vyko pirmieji Kanų festivalio seansai, kol mieste dar nebuvo pastatyti Festivalių rūmai. Vakarinei premjerai ištįso milžiniška eilė, kad net valandos laukimas negarantavo vietos per sustiprintos apsaugos punktą.
Fantastiškai dailiai nufilmuota gaudynių drama ir intelektualiai linksma komedija primena režisieriaus debiutą „Tonis Manero“. Žemai lenkiuosi Larrainui už meistrišką gebėjimą analizuoti tamsias ir slogias gimtosios šalies nuodėmes, bet rimtą turinį pateikti su humoru, stiliumi, intriguojančiai sugalvota forma ir įdomia pramoga. Čilės poetas ir politikas Pablo Neruda apšaukiamas komunistu ir išdaviku. Šalies prezidentas Gabrielis Gonzalezas Vidala (šį kartą etatinis Larraino aktorius Alfredo Castro apsiriboja tik viena scena) įsako areštuoti įtakingąjį kūrėją ir apriboti laisvę kalėjime. Diplomatas apsisprendžia sprukti pas dailininką Pablo Picasso į Paryžių ir mėgaujasi tuo pabėgimu.
Šiandien jau aišku, kad „Neruda“ tikrai taps tuo filmu, kurį ilgai prisimins Kanų svečiai, o oficialios programos meno vadovas Thierry Fremaux tyloje gailėsis, kad nuvertino Pablo Larrainą ir pasakė jam „Ne“. Viva Čilė!
Neruda sąmoningai palieka užuominas savo poezijos knygelėse, bet jį persekiojantis detektyvas Oskaras Pelušeno yra pernelyg kvailas idiotas, kad ką nors suprastų. Antrą kartą pas Larrainą grįžtantis meksikietis Gaelis Garcia Bernalis („Ne“) fenomenaliai vaidina ūsuotą seklį, kuris pamėgdžioja inspektorių Kliuzo ir karštligiškai nenori būti vien tik antro plano personažas. Jis siekia dominuoti gaudynėse, todėl režisierius leidžia realybėje neegzistuojančiam gudruoliui dar įgarsinti gaudynių procedūras.
Šiandien jau aišku, kad „Neruda“ tikrai taps tuo filmu, kurį ilgai prisimins Kanų svečiai, o oficialios programos meno vadovas Thierry Fremaux tyloje gailėsis, kad nuvertino Pablo Larrainą ir pasakė jam „Ne“. Viva Čilė!
Dvi šokėjos ir serpantinas
Dar vienas ažiotažas penktadienį kilo šalia salės „Debussy“, kurioje buvo suplanuoti du biografinės dramos „Šokėja“ (The Dancer) seansai. Programai „Ypatingas žvilgsnis“ atrinkto filmo viešieji ryšiai viliojo pagrindinio konkurso žiuri komisijos narės Vanessos Paradis ir naują šeimą jau sukūrusio Johnny Deppo gražiosios dukters Lily-Rose Depp debiutu kine. „Šokėjos“ kūrybinė grupė žengė raudonuoju kilimu prieš pat Keno Loacho komandą ir nustūmė dramos „Aš, Danielis Bleikas“ aktorius į šešėlius.
Reikšmingesnio Lily-Rose pasirodymo laukiama mistinėje dramoje „Planetariumas“, kuriai Kanai išdidžiai pasakė „Ne“ ir dabar dėl premjeros pešasi rudens sezono festivaliai. „Šokėjoje“ jos vaidmuo yra pakankamai trumpas, bet grakštus, seksualus, provokatyvus ir drąsus. Gegužės 27 d. 17-ąjį gimtadienį švęsianti būsimoji žvaigždė pasirodo tik prasidėjus antrai filmo valandai. Režisieraus Stephanie di Gusto biografinėje dramoje be konkurencijos dominuoja kultinę amerikiečių šokėją Loie Fuller vaidinanti aktorė ir muzikantė Soko.
Štai taip „Šokėja“ išsisklaido į dvi dalis. Modernaus šokio pradininkės per skausmus ir kančias sukurtas garsusis Serpantino šokis žiūrisi įspūdingai, užbučiančiai, kerinčiai, spalvingai, o nuo jį atliekančios charizmatiškos Soko neįmanoma atitraukti akių. Šokiai baigiasi ir lieka tipiška, tradicinė, standartinė biografinė drama apie mergina iš skurdžios šeimos Niujorke, jos didelę svajonę, titaniškas pastangas ir atsidavimą profesijai, ilgą ir sunkų kelią į šlovę, kol Loie sulaukia pakvietimo šokti Paryžiaus Operoje. Tik tuomet įsiliepsnoja pavydo, aistros ir slaptos meilės konkurencija su kita ambicinga šokėja Isadora Duncan, kurią vaidina žavingoji Lily-Rose Depp.
Debiutuojantis režisierius ir choreografas nesuvaldo turiningos medžiagos ir pasiduoda kino komercijos dėsniams arba prodiuserių užsakymams. Sentimentalus filmas neišvengiamai pavilios modernaus šokio ir baleto gerbėjus.
Pastaba apie Bruno
Penktadienis tapo prancūzų režisieriaus meistro Bruno Dumonto triumfo diena. Apie jo linksmą ir keistą kostiuminę cirko komediją „Ma Loute“ kalbama vien tik pozityviai ir įkvepiančiai. Kadangi Kanuose tenka daryti pasirinkimus, tai būtinybė, noras ir smalsumas pamatyti tuo pačiu metu rodytą Pablo Larraino „Nerudą“ nutempė mane į kitą salę. Bet žinau, kad Bruno Dumontui ir Juliette Binoche dar užteks laiko paskutinį festivalio sekmadienį, kai visi konkursiniai filmai bus pakartoti.
