Apibendrinant, šįmet stigo vaizduote pasižyminčių režisierių. Išradingiausi buvo tie, kurie rinkosi žaisti žanrų taisyklėmis ar cituoti kitų kūrinius. Tačiau vos keletas filmų išsiskyrė nesuvaržyta vaizduote kalbant kad ir apie šių laikų aktualijas – debiutinis Mati Diop filmas „Atlantės“ (Atlantics), kuriame, pasitelkiant magiškąjį realizmą, kalbama apie migrantų krizę ir kitas Senegalo problemas, tapo mano asmeniniu favoritu. Jam atiteko ir Didysis žiuri prizas.
Alejandro González Iñárritu vadovaujama žiuri „Auksinę Palmės šakelę“ įteikė režisieriui Bong Joon-ho iš Pietų Korėjos už filmą „Parazitas“ (Parasite). Pirmą kartą Kanų festivalį laimi filmas iš šios šalies. Lietuvos žiūrovams šis režisierius geriausiai pažįstamas iš filmo „Sniego traukinys“ (Snowpiercer) ar „Okja“.
Šių metų žiuri tarsi pratęsia pernykštės žiuri sprendimą. Pernai aukščiausias apdovanojimas atiteko į Japonijos nepasiturinčią klasę atsigręžiančiam Hirokazu Kore-eda‘os filmui „Vagiliautojai“ (Shoplifters), šįmet „Parazitas“ tarsi tampa atsaku iš Pietų Korėjos.
Filme vaizduojama vargingai gyvenanti šeima, pasiryžusi kopti socialinės klasės kopėčiomis bet kokia kaina. Kitaip nei Kore-eda, Bong Joon-ho intonacija griežtesnė, tačiau, lygiai taip pat kaip režisierius iš Japonijos, jis žvelgia į savo veikėjus jų neteisdamas. Bong Joon-ho pasitelkia skirtingus žanrus – nuo trilerio iki juodosios komedijos.
Filmas išsiskiria operatoriaus darbu: scena, kurioje vaizduojamas potvynis vargingame rajone, tapo viena ryškiausių iš visų konkursinės programos filmų. „Parazitas“ neabejotinai buvo vienas meistriškiausių filmų šių metų konkursinėje programoje ir daugelis kino industrijos profesionalų šį žiuri sprendimą numatė teisingai.
Žiuri prizą pasidalino du politiškai angažuoti filmai: Ladj Ly „Vargdieniai“ (Les Misérable) bei Kleber Mendonça Filho ir Juliano Dornelles filmas „Bakurau“ (Bacurau). Pirmajame vaizduojamas vienas skurdžiausių ir problemiškiausių Paryžiaus rajonų ir policijos konfliktas su vietiniais, o filme iš Brazilijos pasakojama apie mažą bendruomenę Brazilijos glūdumoje, kuriai netikėtai iškyla pavojus, kai grupelė baltaodžių turistų atvyksta patenkinti tamsiausių savo troškimų į visų užmirštą kraštą.
Vienas labiausiai linksniuojamų filmų spėjant, kas laimės geriausiojo apdovanojimą, buvo režisierės ir scenaristės Céline Sciamma „Degančios merginos portretas“ (Portrait of a Lady on Fire). Žiuri jai įteikė prizą už geriausią scenarijų. Broliai Jean-Pierre ir Luc’as Dardenne’, kurie jau turi dvi „Auksinės palmės šakelės“, buvo įvertinti dar kartą – už filmą „Jaunasis Ahmedas“ (Young Ahmed) jiems įteiktas prizas už geriausią režisūrą.
Geriausiais aktoriais tapo Antonio Banderas už vaidmenį Pedro Almodóvaro filme „Skausmas ir šlovė“ (Pain and Glory), kurį netrukus bus galima pamatyti ir Lietuvos ekranuose, o Emily Beecham – už vaidmenį Jessicos Hausner filme „Mažasis Džo“ (Little Joe). Specialų paminėjimą žiuri skyrė palestiniečių režisieriui Elia Suleiman už filmą „Turbūt tai rojus“ (It Must Be Heaven), kuriame, tarsi Busteris Keatonas, režisierius tyliai, viską pasakydamas vos pastebimomis veido grimasomis, stebi link grotesko artėjančius žmonių poelgius skirtingose šalyse.
Paralelinėje „Ypatingo žvilgsnio“ programoje režisierės Nadine Labaki vadovaujama žiuri pagrindinį prizą įteikė filmui „Nematomas Euridikės Gusmao gyvenimas“ (The Invisible Life of Eurídice Gusmão, rež. Karim Aïnouz). Filmas nukelia į 6-ojo dešimtmečio pradžią Brazilijoje ir suteikia progą stebėti dviejų seserų likimus. Patriarchalinėje visuomenėje tėvas nulemia, kaip gyvens jo dukterys. Filme galima pamatyti aklų principų ir baimės nusižengti visuomenės normoms kainą. „Nematomas Euridikės Gusmao gyvenimas“ išsiskiria filmo daile ir operatoriaus darbu.
Kiti du svarbiausi šios programos apdovanojimai atiteko išskirtiniausiems Kanų kino festivalio filmams – Žiuri prizu apdovanotas režisierius Oliver Laxe už filmą „Ugnis ateis“ (Fire Will Come), o Specialus žiuri prizas įteiktas Albertui Serra už „Laisvę“ (Liberté). Abu režisieriai iš Ispanijos. Atsiimdamas apdovanojimą Laxe‘as sakė, kad ispanų kinas išsiskiria sensualumu ir jam džiugu, kad buvo pastebėti abu ispaniški kūriniai.
Kantemiras Balagovas tapo geriausiu režisieriumi, „Ypatingame žvilgsnyje“ pristatęs filmą, pasakojantį apie dviejų moterų likimus ir po Antrojo Pasaulinio karo patirtas visuomenės traumas Sankt Peterburge filme „Ilgšė“ (Beanpole). Specialiu paminėjimu apdovanotas Brunno Dumontas už antrąją pasakojimo apie Žaną d‘Ark dalį, pavadinimu „Žana“ (Joan of Arc), kurį įteikdamas vienas iš žiuri narių, režisierius Lisandro Alonso, dėkojo Dumontui kaip veinam iš svarbiausių jo kino mokytojų.
Šių metų Kanų apdovanojimai turbūt mažiausiai stebinantys. Žiuri aiškiai bandė išlaikyti balansą tarp filmų, kurie kalba apie svarbias temas, ir tų, kurie pasižymėjo kino meistryste. Svarbiausia, kad „Auksinė palmės šakelė“ atiteko abu šiuos elementus suvienijusiam filmui „Parazitas“.
