Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2016 07 01

Kanų kino festivalis: tai tik pasaulio pabaiga

Pamažu rimsta Kanų kino festivalio sukeltos aistros. Jos šiame forume kunkuliuoja kasmet: vieni filmai vos pasibaigus sulaukia audringų ovacijų, kitus seanso metu lydi netolerantiški nepatenkintos publikos šūksniai. Jau sena tradicija – paskutinę festivalio dieną ir dar ilgai po jos kritikuoti žiuri sprendimą apdovanoti ne tuos, kurie labiausiai buvo verti prizų.
Kenas Loachas
Kenas Loachas / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Šiemet Kanų verdiktas sulaukė bene didžiausios kritikos per visą kino festivalio istoriją. Laureatais liko nepatenkinti beveik visi. Dalyti prizus šiame forume visada buvo sunku. Poetas Jeanas Cocteau, du kartus buvęs žiuri pirmininku, daugiau nei prieš keturis dešimtmečius sakė: „Jei apdovanosite amerikiečius, žmonės sakys, kad parsidavėte Amerikai, o jei apdovanosite rusus, būsite apšauktas komunistu.“

Kartais net peršasi mintis, jog žiuri atidžiai studijuoja šiuos „vox populi“, kad savo verdiktu sugriautų išankstines nuomones.

Klausimas „Kas laimės Auksinę palmės šakelę?“ Kanuose kasmet sklando iki pat apdovanojimų paskelbimo momento. Jei čia kas nors rengtų totalizatorių, tai dauguma mėgstančių spėlioti lošėjų netektų savo pinigų. Nes įspėti šio kino festivalio nugalėtojus tikrai nelengva. Nors kasdien dalijami įvairūs bukletai su kino kritikų filmams rašomais balais, ne visuomet tokių apklausų favoritai tampa laureatais. Kartais net peršasi mintis, jog žiuri atidžiai studijuoja šiuos „vox populi“, kad savo verdiktu sugriautų išankstines nuomones. Todėl Kanų senbuviai iki uždarymo ceremonijos neskuba viešinti savo prognozių. Ir šiemet tik pačių įžvalgiausių filmų vertintojų spėjimai iš dalies išsipildė, bet kai kurie žiuri verdikto punktai buvo staigmena visiems.

Visi keliai veda į Kanus

Kadangi visi kiną kuriančių žmonių keliai kasmet veda į kurortinį Prancūzijos miestelį Kanus, konkurencija čia ypatinga. Festivalio atrankai vadovauja kino pasaulyje didelį autoritetą turintis meninis direktorius Thierry Fremaux, o prezidentas Gilles’is Jacobas aiškiai suformulavo filmų atrankos kriterijus, kurių jis laikosi jau tris dešimtmečius – tai filmo kokybė, novatoriškumas, kūrybiškumas ir kino kalbos naujumas: „Festivalis yra tam, kad kinas tobulėtų, o ne tam, kad vaikytųsi madų.“ Pratęsiant šią mintį galima teigti, kad kino mados būtent Kanuose ir kuriamos.

Kanai visada turėjo solidaus komercinio ir buržuazinio (be ironijos!) kino festivalio reputaciją. Organizatoriai daro viską, kad čia kiekvienas rastų sau tinkančių pramogų. Vieniems pakanka paganyti akis į ant raudonojo kilimo prieš fotografų blykstes kasdien pozuojančias pasaulinio kino garsenybes, kitiems mielesnis asmeninis kontaktas su filmų herojais kino salių tamsoje. Komercinio kino platintojams Kanai – puiki aikštelė artimiausio sezono hitų reklamai, o savus stendus turintiems mažesnių šalių atstovams – unikali galimybė prisistatyti plačiajam pasauliui.

Kasmet Kanuose filmai skirstomi į tradicines programas „Dvi režisierių savaitės“, „Ypatingas žvilgsnis“, „Kritikų savaitė“. Bet labiausiai, žinoma, visais laikais ir kritikus, ir žiūrovus, vilioja konkursas. Svarbi čia ir programa „Kanų klasika“. Dažniausiai net plakatus puošia klasikinių filmų kadrai. Šiemet vizitine kortele tapo iš Naujosios bangos pradininko Jeano-Luc’o Godard’o šedevro „Panieka“ (1963 m.) paimti auksu spindintys laiptai, vedantys į milžiniško bokšto viršūnę.

69-ojo festivalio nugalėtojai

Labiausiai intriguojančioje Kanų konkursinėje programoje šiemet parodytas 21 filmas, visi jie varžėsi dėl „Auksinės palmės šakelės“. Jau tyrinėjant katalogą kvapą gniaužė nuo kiekvienam sinefilui (taip patys prancūzai vadina aistringiausius gero kino mėgėjus) žinomų pavardžių. Bet ir ispanas Pedro Almodovaras, ir olandas Paulas Verhoevenas, ir belgai broliai Jeanas-Pierre’as bei Lucas Dardenne’ai, ir amerikietis Jimas Jarmuschas, ir prancūzas Bruno Dumont’as liko be apdovanojimų.

Britų laikraščiui „The Guardian“ žiuri pirmininkas australų kino režisierius George’as Milleris taip pakomentavo sprendimą: „Dabar nesigilinkime į tokių procesų matematiką – turėjome vertinti 21 filmą. Tikriausiai tarp jų buvo kitų, kuriuos buvo galima apdovanoti. Manau, mes ginčijomės ilgai ir jokių nesusipratimų tarp mūsų nebuvo.“ Pirmininkas taip pat pabrėžė, kad žiuri nariai stengėsi nekreipti dėmesio į jokias kitas nuomones. Be jo, konkursinius filmus vertino prancūzų režisierius Arnaud Desplechinas, jo kolega vengras Laszlo Nemesas, aktoriai Kirsten Dunst (JAV), Valeria Golino (Italija), Madsas Mikkelsenas (Danija), Donaldas Sutherlandas (Kanada), aktorė ir dainininkė Vanessa Paradis (Prancūzija) ir prodiuseris Katayoonas Shahabi (Iranas).

Pagrindiniu nugalėtoju šiemet tapo britų režisierius Kenas Loachas: jo naujausias filmas „Aš, Danielis Bleikas“ apdovanotas „Auksine palmės šakele“. Tai jau antrasis šio režisieriaus triumfas Kanuose: prieš dešimt metų K.Loachas įvertintas už filmą „Vėjas, siūbuojantis miežius“. Tokiu būdu seniai kino klasiku esantis 79-erių metų režisierius K.Loachas tapo aštuntuoju Kanų kino festivalio pagrindinės programos dalyviu, turinčiu dvi „Auksines palmės šakeles“.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Xavieras Dolanas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Xavieras Dolanas

Tokiu būdu seniai kino klasiku esantis 79-erių metų režisierius K.Loachas tapo aštuntuoju Kanų kino festivalio pagrindinės programos dalyviu, turinčiu dvi „Auksines palmės šakeles“.

Didįjį žiuri prizą pelnė kritikų kontroversiškai įvertintas kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“. Už geriausią režisūrą apdovanoti prancūzas Olivier Assayasas („Asmeninis pirkėjas“) ir rumunas Cristianas Mungiu („Išleistuvės“). Prizą už geriausią scenarijų laimėjo Irano režisierius Asgharas Farhadi („Komivojažierius“). 2013 m. jo filmas „Praeitis“ įvertintas už geriausią moters vaidmenį.

Žiuri prizas šiemet skirtas režisierės Andrea Arnold filmui „Amerikos mylimoji“. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Shahabas Hosseini, vaidinęs A. Farhadi filme „Komivojažierius“. Jaclyn Jose pripažinta geriausia aktore už vaidmenį filipiniečių režisieriaus Brillante Mendoza filme „Mama Rosa“.

Vienas geriausių festivalio filmų „Tonis Erdmanas, kurį režisavo vokietė Maren Ade, buvęs kino kritikų favoritu, gavo tik FIPRESCI (Tarptautinės kino spaudos federacijos) prizą.

Retro visada madingas

Po iškilmingos atidarymo ceremonijos parodytas JAV režisieriaus Woody’o Alleno naujausias filmas „Aukštuomenės kavinė“. Ta proga Croisette krantinėje skambėjo George’o Gerschwino muzika, kurią režisierius labai mėgsta ir ne kartą savo filmuose (ypač daug „Manhatane“) naudojo. W. Alleno filmas jau trečią kartą atidarė Kanų kino festivalį: 2002 m. šios garbės nusipelnė „Holivudinis finalas“, o 2011-aisiais – „Vidurnaktis Paryžiuje“. Bet konkurse jo filmai niekad nedalyvavo.

Režisieriui tai principinė nuostata: jam nepatinka varžybos ir su jomis susijęs ažiotažas: „Aš netikiu meno kūrinių konkursais ir juose nedalyvauju. Varžybos geros sporte. Argi galima rinktis iš Tiziano, Rafaelio ir El Greco? Kas geriau – Matisse’as ar Picasso? Galima išrinkti mylimiausią, bet ne geriausią. Aš mielai atvažiuoju į Kanus, čia smagu kelias dienas pasisvečiuoti, bet dalyvauti konkurse – vadinasi, nusižengti sveikam protui.“

Klasikinis Holivudas dabar pats dažnai tampa filmų herojumi. Šiemet jau matėme ekscentrišką brolių Coenų komediją „Šlovė Cezariui“, kuri yra graži pagarbos duoklė praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio „Sapnų fabrikui“, dar neiššvaisčiusiam kino šedevrų kalvės reputacijos, bet jau stipriai paveiktam pokario permainų. „Aukštuomenės kavinės“ veiksmo fonas – ketvirtasis dešimtmetis, kurį pats režisierius labai mėgsta (todėl ir savo įprasta ironiška maniera viską už kadro komentuoja).

Stilinga romantinė komedija pasakoja apie žydo juvelyro sūnų Bobį, kuris iš Niujorko atvyksta į Holivudą daryti karjeros kine, bet tampa meilės auka ir elitinio „Cafe Society“ lankytoju. Pagrindinį vaidmenį atlikęs Jesse Eisenbergas, be abejonės, yra paties W.Alleno alter ego, gerai pagavęs mokytojo manieras. Filme susipina Los Andželo žvaigždžių blizgesys, gangsterių kriminalinio gyvenimo kasdienybė, Bobio ir jo dėdės kino prodiuserio asistentės meilės istoriją iliustruojantys bliuzo kontrapunktai ir, žinoma, firminiai absurdiški W.Alleno dialogai.

Absurdas valdo ir Bruno Dumont’o komedijoje „Rami pelkė“. Anksčiau rimto režisieriaus reputaciją filmais „Jėzaus sūnus“, „Žmoniškumas“, „Flandrija“ bei „Kamilė Klodel, 1915“ pelnęs prancūzas pernai „Kino pavasaryje“ matytame filme „Mažylis Kenkenas“ pasuko į siurrealistinės komedijos lankas, ir šis manevras, regis, jam patiko. „Ramios pelkės“ įvykiai plėtojasi 1910-ųjų vasarą Atlanto pakrantės mieste. Čia gyvenantys žvejai pietų racioną kartais pasigardina... šviežia žmogiena.

„Mažylio Kenkeno“ fabula užsimezgė Prancūzijos provincijoje, kai Antrojo pasaulinio karo apleistame bunkeryje randama negyva karvė su jos viduje paslėptomis žmogaus kūno dalimis. Šį keistą radinį (vėliau jų daugėja) ima tirti du policininkai, bet iš jų mažai naudos. „Ramioje pelkėje“ taip pat vyksta keisti atsitikimai – vienas po kito pakrantėje ima dingti turistai, o dviem policininkams (jie labai panašūs į klasikinės JAV komedijos porelę Staną Laurelą ir Oliverį Hardy’į) ilgai lieka tik skėsčioti rankomis.

B.Dumont’as visada garsėjo tuo, kad jo filmuose itin natūraliai sugyvena profesionalūs aktoriai ir anapus kameros atsiduriantieji pirmą kartą. Ir šįsyk pripažinti prancūzų kino grandai Fabrice’as Luchini, Juliette Binoche bei Valeria Bruni Tedeschi gražiai integruoti į neprofesionalų ansamblį. Per spaudos konferenciją į klausimą, kam jis sugalvojo tokią margą ekscentriškų personažų galeriją, režisierius atsakė: „Tam, kad jūs galėtumėte juos gerai patyrinėti. Anksčiau dirbau su teleskopu, o dabar man labiau patinka mikroskopas.“ Dar B. Dumont’as sukritikavo kritikų mėgstamą „europietiško kino“ terminą: „Tai labai negera sąvoka. Reikia kurti filmus, kurie bus universalūs.“

„Išlaikant vertikalę“

Taip pavadintas ir pirmomis festivalio dienomis parodytas filmas (režisierius Alainas Guiraudie) netapo ryškiu favoritu, bet jo pavadinimas kritikų linksniuotas įvairiuose kontekstuose. Iš tikrųjų Kanų kino festivalio organizatoriai visada stengiasi išlaikyti aukštos kokybės vertikalę, bet ne visuomet net garsaus režisieriaus pavardė titruose lemia jo ypatingą vertę.

Sutartinai supeiktas aktoriaus Seano Penno režisuotas filmas „Paskutinis veidas“, pasakojantis apie du humanitarinės misijos Afrikoje dalyvius medikus, net pavadintas blogiausiu konkursiniu filmu. Ankstesnio dėmesio nesulaukė ir ispanas P.Almodovaras, šiemet Kanuose pristatęs filmą „Julieta“, sukurtą pagal tris Nobelio premijos laureatės Alice Munro apsakymus, kuriuos sieja ta pati herojė.

Anot režisieriaus, šį kartą jis norėjęs sukurti gryno žanro kino pavyzdį „be priemaišų“

Anot režisieriaus, šį kartą jis norėjęs sukurti gryno žanro kino pavyzdį „be priemaišų“: „Tai šiurkšti drama su paslapties elementais: herojė ieško dukros, nežinodama, kodėl ši ją kažkada paliko. Tokie skaudūs dalykai kartais atsitinka, bet to neįmanoma nei suprasti, nei priimti.“ Prieš dvylika metų Julietos dukra Antija kelioms savaitėms išvyko į religinę bendruomenę, bet namo taip ir negrįžo.

Skaičiusieji A.Munro apsakymus tuoj pastebėjo, kad nors režisierius stengiasi nenutolti nuo tekstų, rašytojos istorijas iš Kanados perkėlus į saulėtą Ispaniją, pasikeitė labai svarbūs akcentai. Iš A.Munro kūrinių sklinda šalta ir paslaptinga atmosfera, nedaugžodžiaujantys herojai provokuoja skaitytojų vaizduotę, o filme kunkuliuoja aistros ir dominuoja režisieriui būdingos ryškios spalvos.

Kur kas įdomesnė buvo daugelio festivalių favorito Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-Wooko ekranizacija „Tarnaitė“ pagal britų rašytojos Saros Waters romaną. Iš Anglijos veiksmas perkeltas į ketvirtojo dešimtmečio Pietų Korėją, kai šalis buvo okupuota japonų. Vagiliaujanti našlaitė Sju parsisamdo patarnauti didelio turto paveldėtojai Hideko.

Netrukus paaiškėja, kad tai rafinuoto ir šiurpą keliančio plano pradžia: mergina nori padėti savo draugui vesti šeimininkę, o paskui uždaryti ją į beprotnamį ir užvaldyti jos turtus. Paini intriga sulaukė sudėtingos formos: filmą sudaro trys dalys, o istorija perteikiama trimis rakursais. Kritikai dėl šios savybės „Tarnaitę“ lygino su Akiros Kurosawos šedevru „Rasiomonas“, o vizualinį aristokratišką puošnumą – su Luchino Viskončio „Leopardu“.

Daugiau nei gyvenimas

Jau minėto filmo „Išlaikant vertikalę“ režisierius per spaudos konferenciją aiškino, kad tikrovišką istoriją baigdamas siurrealistiniu finalu norėjo savo kūrinį pakylėti į „daugiau nei gyvenimas“ lygmenį. Panašūs eksperimentai retai duoda gerą rezultatą. Kur kas dažniau sėkmė laukia tų, kurie panašias stilistikas atskiria vieną nuo kitos.

Tokių filmų Kanuose netrūko. Ypač buvo pastebimi realistinės tendencijos kūriniai, pradedant pagrindiniu prizu apdovanota socialine drama „Aš, Danielis Bleikas“. Britų kino veteranas K.Loachas pasakoja istoriją apie infarkto ištiktą stalių, kuris bando susirasti darbą, bet patiria valstybinėse institucijose šiltai įsikūrusių biurokratų abejingumą. Nors kritikai filmą vadino XX a. kinu, žiūrovus jis sujaudino.

Publika neliko abejinga ir dviem rumuniškiems filmams. Abu juos sukūrė prieš keletą metų pasaulyje išgarsėjusios rumuniškos Naujosios bangos atstovai. Režisieriaus Cristi Puiu „Sieranevada“ (pavadinimą reikia rašyti būtent taip – G. J. past.) su Amerika neturi nieko bendra. Anot režisieriaus, autoriai norėjo surasti universalų žodį, kuris visomis kalbomis skambėtų vienodai. Universali yra ir filme papasakota istorija. Siužetas plėtojasi aplink liūdną įvykį: artimi ir tolimesni didelės šeimos atstovai susirinko prisiminti prieš kelias savaites mirusio tėvo.

Viskas prasideda ramiai ir oriai, bet palengva užstalės kalbos krypsta į aktualias gyvenimo problemas, pasaulį drebinančius teroro aktus ir, žinoma, visokiausias sąmokslo teorijas, pasiskolintas iš žiniasklaidos ir interneto. Taip didelės šeimos patriarcho mirtis apnuogina gyvuosius valdančias baimes ir provokuoja giminaičius leistis į skaudžias išpažintis. O mąstančiam žiūrovui darosi akivaizdi dar viena paralelė – už šios šeimos tragedijos slypi pamąstymai apie tam tikros politinės sistemos žlugimą ir tokiais atvejais neišvengiamą žmonių sutrikimą bei artimiausios ateities baimę.

Kitas rumunų režisierius C. Mungiu pagrindiniame Kanų konkurse dalyvauja jau trečią kartą. Jo naujausias filmas „Išleistuvės“ tematika susišaukia su kolegos „Sieranevada“ ir jos moralinėmis dilemomis, bet konfliktai surišami į kietesnį dramaturginį mazgą. Pagrindinis „Išleistuvių“ herojus gydytojas įsitikinęs, kad dabartinėje Rumunijoje jaunimas neturi ateities, todėl daro viską, kad jo dukra galėtų studijuoti užsienyje. Tačiau likus kelioms dienoms iki išvykimo į Didžiąją Britaniją merginą užpuolė smurtautojai. Nepasitikintis policija tėvas pats ima tirti nusikaltimą, bet netrukus tampa su korupcija susijusio kriminalinio persekiojimo taikiniu.

Mes dažnai susiduriame su klausimais, neturinčiais paprastų atsakymų, bet nerasdami išeities gyvename toliau.

Smurto istoriją pasakoja ir olandų režisierius Paulas Verhoevenas psichologiniame trileryje „Ji“, sukurtame pagal prancūzų detektyvinių romanų rašytojo Philippe’o Djiano knygą. Stambios kompiuterinių žaidimų kompanijos vadovė Mišelė (ją suvaidino aktorė Isabelle Huppert) išžaginama nepažįstamo užpuoliko, bet į policiją nesikreipia, nes su teisėsauga turi senų asmeninių konfliktų.

Pradžioje ji mintyse kuria planus, kaip susidoros su smurtautoju, o paskui imasi realių veiksmų. Nors pasakojimas rutuliojasi daug ginčų keliančioje amoralioje koordinačių sistemoje, ją pagrindinio vaidmens atlikėja pakomentavo taip: „Mes dažnai susiduriame su klausimais, neturinčiais paprastų atsakymų, bet nerasdami išeities gyvename toliau.“

Su sudėtinga problema susiduria ir jauno kanadiečio režisieriaus Xaviero Dolano filmo „Tai tik pasaulio pabaiga“ herojus – trisdešimt ketverių metų dramaturgas, kuris grįžta į gimtuosius namus pasakyti artimiesiems, kad serga mirtina liga.

Netrukus pamatysime

Gaila, kad šios apžvalgos paraštėse liko nemažai nepaminėtų filmų – ir režisieriaus Jeffo Nicholso „Lavingas“, ir kito amerikiečio Jimo Jarmuscho „Patersonas“, ir danų režisieriaus Nicolaso Windingo Refno „Neoninis demonas“, ir iraniečio A. Farhadi „Komivojažierius“, ir filipiniečio B. Mendozos „Mama Rosa“, ir bene visų kino kritikų nuomone geriausias festivalio filmas „Tonis Erdmanas“ (režisierė Maren Ade).

Bet guodžia mintis, kad visus juos netrukus išvysime, nes Kanuose kasmet tradiciškai vieši Lietuvoje vykstančių festivalių atstovai, kurie ir šįkart nepraleis progos mus su jais supažindinti. Jau galima skelbti ir šios pažinties pradžią – rugpjūčio 19-ąją turėtume pamatyti Kanų festivalį pradėjusį W. Alleno filmą „Aukštuomenės kavinė“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos