Po poros metų savo kūrybinėmis vizijomis stebinantis menininkas į Kanus grįžo su filmu „Tvin Pyksas: ugnie, sek paskui mane“, kuris buvo sukurtas kaip „Tvin Pykso“ prologas ir savo nesėkme vos nepražudė serialo. Paskutinė D.Lyncho premjera Kanuose įvyko 2001 m., kuomet jis buvo pripažintas geriausiu festivalio režisieriumi už filmą „Malholando kelias“, o 2002 m. maestro Kanuose lankėsi kaip žiuri prezidentas.
D.Lyncho istorija Kanuose buvo pratęsta šiemet, kuomet po 25 metų į TV ekranus sugrįžęs agentas Dale'as Cooperis vėl pakvietė pasivaikščioti raudonų užuolaidų haliucinacijoje. Jubiliejiniame Kanų festivalyje parodytos dvi pirmosios serialo „Tvin Pyksas“ valandos. Trečiąjį sezoną sudaro 18 serijų, kuriose – tiek nauji, tiek puikiai iš pirmųjų sezonų pažįstami veikėjai. Tęsinį D.Lynchas kūrė drauge su ilgamečiu kolega Marku Frostu.
Didžiojoje „Lumier“ salėje „Tvin Pykso“ sugrįžimą pristatęs D.Lynchas susilaukė, kaip rašo žiniasklaida, ilgiausių, net penkias minutes trukusių ovacijų. Pirmosiose recenzijose ši, didžiajame ekrane pademonstruota „Tvin Pykso“ įžanga giriama už naujumo įspūdį, prašokus ketvirtį šimtmečio, bei „pataikymą“ į technologizuotą laikmetį. Šiek tiek kritikuojama už painų siužetinių linijų voratinklį. Tačiau šis minusas virsta pliusu, nes būtent taip „Tvin Pyksas“ kadaise išvystė milijoninių masių priklausomybę nuo šio keisto pasaulio, būtent taip „tvinpyksiškas“ tapo epitetų „keistas“, „bauginantis“, „mistinis“ sinonimu.
Keletas žurnalistų klausimų D.Lynchui.
– Ar tiesa, kad visos 18 serijų kurtos kaip filmas?
– Taip. Visą trečiąjį sezoną galima žiūrėti ir kaip filmą, ir kaip serialą. Serialas sukuria kitokį efektą, žmonės laukia savaitę, kol pasirodys nauja serija, analizuoja tai, ką pamatė, turėdami laiko įžvelgia visai kitas prasmes. Kanuose pristatytos pirmosios dvi valandos taip pat yra lyg filmas, turintis atvirą pabaigą.
– Kodėl „Tvin Pyksui“ prireikė tęsinio?
– Istorija nebuvo baigta. Aš labai myliu žmones, todėl norėjau grįžti prie serialo kūrimo vien jau todėl, kad galėčiau dirbti su įdomiais žmonėmis.
– Ar visus tuos metus po to, kai antrojo sezono pabaigoje Lauros Palmer personažas prasitaria apie susitikimą po 25 metų, mąstėte apie tęsinį?
– Ilgą laiką apie tai net negalvojau, nenorėjau grįžti prie šio serialo. Tačiau, kai paskambino M.Frostas ir pakvietė pietų, mums šnekučiuojantis apie „Tvin Pykso“ tęsinį supratau, kad tai jau seniai mano galvoje.
– Su kokia nuotaika grįžote prie „Tvin Pykso“?
– Kiekviena idėja turi savo nuotaiką. Idėja sukurti tęsinį man atnešė džiaugsmą.
– Ar neatrodo, kad šiuolaikiniai žmonės, įpratę visą informaciją rasti internete, yra nekantrūs medžiagai, kuri neturi aiškaus atsakymo?
– Nemanau, taip tik įdomiau. Jei iš karto gauni atsakymą, pamiršti klausimą, atsakymo paieškas. Paslaptis – štai kas verčia dar kartą ir dar kartą mintimis, o gal net fiziškai, grįžti prie filmo. Man asmeniškai nėra įdomu sužinoti visą tiesą – įdomiau, kai pats galiu būti detektyvas, tyrėjas.
– Kanuose „Tvin Pyksas“ buvo rodomas didžiuliame ekrane, tačiau jis skirtas televizijai. Kaip žiūrėti „Tvin Pyksą“?
– Delikatus „Tvin Pykso“ pasaulis reikalauja išjungti šviesas, didžiulio televizoriaus ekrano, puikios garso sistemos. Jokiu būdu niekas neturi žiūrovo trukdyti. Tik taip jis galės įsijausti. Jeigu serija žiūrima per kompiuterį ar netgi planšetę, reikėtų bent jau naudotis ausinėmis.
– Kuo jus labiausiai stebina „Tvin Pykso“ žiūrovai?
– Savo buvimu. Man nuostabu, kad gūdžiuose miškuose nufilmuota istorija susilaukė tokio didžiulio dėmesio visame pasaulyje.
– Kas jums svarbiausia kuriant kiną?
– Laisvė. Kažkada žmonės atvyko į Kaliforniją, ėmė kurti kiną ir tai jiems suteikė labai daug džiaugsmo. Filmuodavo, kol nusileisdavo saulė, nes naudojo tik natūralią šviesą. Nebuvo jokių taisyklių, tik idėjos. Vėliau atsirado labai daug suvaržymų. Labai dažnai režisierius net neprisiliečia prie galutinio filmo montažo. Man tai nesuvokiama. Režisierius turi prisidėti prie kiekvieno filmo kūrimo proceso, netgi dekoracijų gamybos ir pan.
– Ką veikiate dabar?
– Visada svajojau apie išskirtinį darbo stalą, pagaliau radau laiko jį pasigaminti. Jūs neįsivaizduojate, kiek džiaugsmo man teikia darbas su medžiu. Taip pat labai norėčiau išmokti siūti, netgi įsigijau profesionalią siuvimo mašiną.
– Koks jūsų geriausias paskutiniu metu matytas filmas?
– Aš beveik nežiūriu filmų, dažniausiai įsijungiu laidas apie mašinas arba golfo varžybas. Tai – labai gražus žaidimas. Televizija nėra blogai. Apskritai, kai kino teatrai vis labiau nebeįsileidžia arthauzinių filmų, ji yra juos kuriančių režisierių ateitis.
