Tai vos antras kartas Lietuvos kino istorijoje, kuomet lietuviškas trumpametražis filmas patenka į Kanų kino festivalio oficialią konkursinę programą. Prieš dvejus metus čia buvo rodomas režisieriaus Vytauto Katkaus filmas „Uogos“.
E.Razumaitės anksčiau režisuoti filmai jau buvo rodyti tarptautiniuose kino festivaliuose. Jos trumpametražis darbas „Užrašai iš pogrindžio“ 2020 m. buvo rodytas Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“.
Trumpametražis filmas „Krytis“ – po 2023 m. prisistatymo Klermono-Ferano trumpametražių filmų mugėje buvo rodytas „Kino pavasaryje“, taip pat Rygos tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje. Tais pačiais metais jis nominuotas „Sidabrinės gervės kiaušinio“ apdovanojimui už geriausią studento darbą.
Apie naujausią jos darbą „Ootidė“, atvėrusį duris į prestižinį Kanų festivalį, autorinį braižą, kodėl kino kūrimui renkasi juostą, o ne skaitmeną bei moters kūną, kaip prievartos objektą – apie tai pokalbis su režisiere E. Razumaite.
– Egle, kokia buvo jūsų reakcija sužinojus, kad filmas atrinktas į Kanų kino festivalį?
– Iš pradžių sunkiai galėjau tuo patikėti – galvojau, kad tai gal kokia nors klaida... Juk konkursas į festivalį buvo labai didelis. Šį filmą kūriau iš idėjos, be jokio finansavimo – susirinkome su draugais ir jį tiesiog padarėme. Kaip, beje, ir visus ankstesnius filmus.
Šį filmą kūriau iš idėjos, be jokio finansavimo – susirinkome su draugais ir jį tiesiog padarėme.
Tačiau dabar jau suvokiu, jog tai nepaprastas įvykis, kuris, neabejoju, turės įtakos tolesniam mano kūrybos keliui. Dėl to nepaprastai džiaugiuosi ir esu dėkinga visiems, kurie bent kiek prisidėjo prie šio filmo atsiradimo.
Visa tai priimu kaip dovaną ir pasaulinės kino bendruomenės pripažinimą. Juk kalbame apie prancūzų kino industriją ir ją simbolizuojantį Kanų kino festivalį. Šiandien jaučiuosi pagerbta ir dėl to labai laiminga.
– Ar kada nors apie tai pasvajojote?
– Taip. Filmų kūrimas yra didžiausia aistra mano gyvenime. Man net atrodo, kad nieko taip gerai nesugebu, kaip tik daryti kiną. Nors esu baigusi filosofijos studijas, tačiau iš esmės esu vizualikė.
Kurdama kelis pastaruosius filmus supratau, kad labai svarbu, jog mano darbas išplauktų į platesnius vandenis ir būtų parodytas viename iš A klasės kino festivalių – Kanuose, Venecijoje ar Berlynalėje. Ir aš tikėjau, kad anksčiau ar vėliau tai pavyks.
– Vadinasi, tai nebuvo pirmas bandymas patekti į vieną iš šių prestižinių festivalių?
– Su 2023 metais sukurtu filmu „Krytis“ bandžiau patekti į Veneciją ir Berlynalę, tačiau tai dariau savarankiškai ir man nepavyko.
Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad labai svarbu turėti savo filmų pardavimo agentus arba platintojus – net jei tai trumpametražis darbas.
Šį kartą buvau ne viena, todėl mano filmu buvo pasirūpinta – rimtesnė ir apgalvota strategija tikrai pasiteisino.
– Ar ketinate ir pati vykti į Kanus?
– Taip. Filmui patekus į konkursinę programą, gavau ir kvietimą atvykti į festivalį. Dabar belieka didžiausias galvos skausmas: iš kur gauti pinigų, nes kainos ten nežmoniškos.
O ten nuvykti, man atrodo labai svarbu, nes tai ir galimybė pristatyti save pačią bei savo kūrybą.
Taip pat ir galimybė atrasti koprodukcijos partnerių, mat finansiškai Lietuvoje kurti filmus yra labai sudėtinga. Iš esmės tai išlikimo klausimas. Todėl noriu pasinaudoti šiuo šansu.
– Iš 4,5 tūkstančių filmų į konkursinę programą atrinkti vos vienuolika – kaip pati manote, kas nulėmė, kad tarp jų pateko ir jūsų darbas?
– Su įvairiais žmonėmis apie tai svarstėme. Gal tai galėjo nulemti autorinis braižas – dramaturgijos konstravimas ir vizualus temos plėtojimas. Sunku pasakyti. Aš niekada nėjau į kompromisus – visada kūriau taip, kaip jutau, kad šiam darbui yra būtina.
Visus savo filmus, taip pat ir šį, kūrėme kartu su operatoriumi Nojumi Drąsučiu. Dirbdama su juo jaučiu, kad mums kartu sekasi vizualia kalba perteikti mano sumanymus ir idėjas. Tad šis filmas – ir jo nuopelnas.
– Tai jau ne pirmas jūsų trumpametražis filmas – anksčiau esate sukūrusi filmus „Vandens pilis“ (2017), „Užrašai iš pogrindžio“ (2020), „Krytis“ (2023). Kas įkvėpė naująjį darbą „Ootidė“?
– Kaip ir filmo „Krytis“ atveju, taip ir kurdama „Ootidę“ daug mąsčiau apie smurtą. Pamažu čia atsirado ir feministinis diskursas.
Prieš kokius metus, jau vykstant Ukrainos karui, netyčia išgirdau tokį pasakymą: „Moterų kūnai – kaip karo laukai“. Tuomet ėmiau daugiau mąstyti apie tai, kas vyksta su moters kūnu, kaip jis išnaudojamas įvairių ideologijų ir kaip jis tampa prievartos objektu.
Ėmiau daugiau mąstyti apie tai, kas vyksta su moters kūnu, kaip jis išnaudojamas įvairių ideologijų ir kaip jis tampa prievartos objektu.
Galiausiai apsistojau ties biocheminiais procesais, vykstančiais moters kūne. Ėmiau mąstyti apie tai, kad kiekviena moteris yra stipriai veikiama šių procesų, kurių niekaip pati negali nei kontroliuoti, nei daryti jiems įtakos. Ar tai nėra tam tikros formos smurtas?
Visa tai sunku nusakyti žodžiais, todėl aš ir bandau papasakoti vaizdais.
– Koks yra šio filmo siužetas?
– Filme rodoma merginų stovykla bei jų santykiai. Pagrindinis leitmotyvas, sukuriantis intrigą ir paslaptį, yra tai, kad neseniai viena jų staiga, dėl neaiškių priežasčių, išvyko iš stovyklos. Likusios merginos ima kelti skirtingas versijas, kas gi jai galėjo nutikti. Liga? Burtai? Piktosios dvasios? Niekas neaišku. Šitaip, rodos, lygioje vietoje yra sukuriama paslaptinga istorija.
– Ir kasdienis pasakojimas virsta vos ne mistiniu trileriu?
– Visiškai teisingai. Man buvo įdomu pažaisti kasdieniškumu, kuris bręstančių merginų sąmonėje ūmai virsta keisčiausia mįsle, su čia veikiančiomis antgamtiškomis galiomis.
Man buvo įdomu pažaisti kasdieniškumu, kuris bręstančių merginų sąmonėje ūmai virsta keisčiausia mįsle, su čia veikiančiomis antgamtiškomis galiomis.
O kur dar paslaptingas miško keliukas, nendrėmis apaugęs ežeras ir merginų ėjimas maudytis... Čia daug mitologijos, persikeitimo motyvų, kurie atsikartoja įvairiose kultūrose bei tradicijose.
– Filme dominuoja gan ilgi, lėti, statiški kadrai. Susidaro įspūdis, kad tai labiau judantys paveikslėliai. Kodėl pasirinkote būtent tokią stilistiką ir kaip ji atskleidžia patį filmo pasakojimą?
– Ir ankstesniuose savo filmuose nevengiu statiškų, ilgų kadrų, nes tai kuria atsitraukimo momentą. Man įdomu mąstyti apie tai, kaip yra konstruojamas vaizdas ir kino pasakojimas.
Įprastai filmuose siekiama, kad žiūrovas susitapatintų su filmo herojais, todėl dažnai ir rodomi stambūs planai. Bet aš siekiu išlaikyti distanciją – tegu žiūrovas neįsijaučia į tai, kas vyksta ekrane, o save patį suvokia kaip stebėtoją.
Kurdama kiną sąmoningai siekiu ne žiūrovo tapatinimosi su herojais, bet jo pastangos laisvai mąstyti, interpretuoti istoriją, kurti savo versijas.
Tokį stilių ir braižą, matyt, lemia tai, kad į kiną atėjau iš šiuolaikinio meno sferos. Čia santykis su žiūrovu yra kiek kitoks nei kine. Štai kodėl kurdama kiną sąmoningai siekiu ne žiūrovo tapatinimosi su herojais, bet jo pastangos laisvai mąstyti, interpretuoti istoriją, kurti savo versijas.
– Šis filmas sukurtas ne skaitmenine kamera, bet 16 mm kino juosta, kurią naudojote ir ankstesniuose savo darbuose. Kas lemia šitokį jūsų pasirinkimą?
– Visuomet dirbu tik su juosta – iki šiol nė vieno filmo nesu dariusi skaitmena. Esu tikra, kad juosta sukuria didesnio įtikinamumo efektą, nes akimis mes matome ne tokį tobulą, ne tokį sterilų vaizdą, ne tokią idealizuotą tikrovę, kokia paverčia skaitmeninė kamera. Juostos grūdėtumas, nepilnas sufokusavimas ir kiti „netobulumai“ yra artimesni tikrovei.
Juostos grūdėtumas, nepilnas sufokusavimas ir kiti „netobulumai“ yra artimesni tikrovei.
Kita vertus, būtent su juosta minimalesnėmis sąlygomis galiu sukurti filmo atmosferą, kokios man reikia. Tarkime, naudodama juostą galiu mažiau investuoti į apšvietimą, nes ji kitaip pagauna ir fiksuoja šviesą. Tad tam tikra prasme tai net šiek tiek ir praktiškas pasirinkimas.
Galų gale, per visus tuos metus, kai kūriau su juosta, manyje išsivystė ir specifinis darbo metodas. Pavyzdžiui, niekaip nesuprantu, kaip filmuojant skaitmena galima atsirinkti geriausią dublį iš to, kas prifilmuota? Tai man rodos yra didžiulis apsunkinimas.
Aš geriau iš anksto apgalvoju, ko man konkrečiam kadrui reikia, ko siekiu, susidėlioju jį galvoje, o tuomet belieka tiksliai nufilmuoti. Tai man leidžia labiau koncentruoti dėmesį ir nesiblaškyti.
– O kada šį filmą išvys Lietuvos žiūrovai?
– Tikėtina, kad dabar, kai filmą rodys Kanų festivalis, jis pradės pasaulines gastroles po įvairius festivalius. Lietuvoje, matyt, jį galima bus pamatyti tik kitais metais – gal priims „Kino pavasaris“ ar „Scanorama“. Bus matyt.
