15 minučių trunkančiame filme „Kolektyviai sodai“ vaizduojama viena vasaros diena, kurią 32 metų vaikinas leidžia su savo tėvais jų sode. Ryt jis turi išvykti atgal į Albaniją, šalį, kurioje dabar gyvena. „Norėjau sukurti filmą apie būseną, jauseną dabartiniame momente“, – sako pripažintas operatorius V. Katkus, nusprendęs pats filmuoti savo režisūrinį debiutą.
„Kolektyvinių sodų“ nacionalinė premjera įvyks 2020 m. „Kino pavasaryje“, kur šiemet buvo rodomas V. Katkaus filmuotas Aistės Žegulytės filmas „Animus Animalis: apie žmones, žvėris ir daiktus“ ir Marijos Kavtaradzės drama „Išgyventi vasarą“ (V. Katkus – vienas iš operatorių).
Paskutinėmis Kanų festivalio dienomis kalbamės su Vytautu apie kolektyvinius sodus, sūnaus pareigas, režisūrines ambicijas, filmo kūrimo procesą.
– Kolektyviai sodai daugeliui mūsų kartos žmonių primena vaikystę. Kodėl šiandien panorai į juos sugrįžti?
– Mano tėvai nusipirko sodą ganėtinai neseniai, prieš 10 metų. Mama išėjo į pensiją, tad sodinimas jai tapo vienu iš laisvalaikio leidimo, poilsio būdų. Nepaisant to, jaučiu spaudimą ten atvažiuoti ir jiems padėti. Man ten nėra ką veikti ir visuomet važiuoju nenoriai, galvodamas, kad verčiau kitaip leisčiau tą laiką.
Ir vienos vasaros pradžioje, būnant sode, pradėjau galvoti, kodėl man čia neįdomu, kodėl nepatinka, juk gal čia visai faina, kas apskritai per dalykas tie kolektyviniai sodai ir pan. Stebėjau vaikščiojančius, kažką vis kalbančius, pasakojančius kaimynus ir grįžęs pajaučiau impulsą viską užrašyti, tiesiog kaip prisiminimą, pridėdamas šiek tiek fikcijos. Nusiunčiau pažįstamai prodiuserei, bet tuomet ji buvo užimta kitais projektais. Taip tas tekstas atsidūrė stalčiuje, prie kurio aš vis sugrįždavau: kintant suvokimams mano galvoje, kažką pakeisdavau ir tekste. Galiausiai po 3–4 metų su prodiusere Viktorija Seniut pateikėme scenarijų su paraiška filmo finansavimui gauti.
– „Kritikų savaitės“ organizatoriai tavo filmo aprašyme nurodo, kai „Kolektyviniai sodai“ yra apie šaltus tėvo ir sūnaus santykius. Ar kolektyviniai sodai tau buvo terpė, priemonė pasakoti istoriją apie dviejų kartų atskirtį?
– Filme nėra vyraujančio įvyko, konflikto, tiesiog per stebėjimą, kažkokį veiksmą perteikiau emociją – kai kažkur atvažiuoji ir nors ir nori išvažiuoti, negali. Nežinojau, kaip scenarijuje išrašyti jausmus, kurių nėra. Nors filmas apie jausmus, bet jų nesimato, nes jų nėra. Pavyzdžiui, pirminiame tekste nebuvo tėčio ir sūnaus ir aš nežinau, ar tai filmas apie tėvą ir sūnų, nes man svarbiau buvo sukurti būseną, kad vyksta kažkas nerealaus, bet tuo pačiu ir labai realu. Na, tokią magiją iš buitinių detalių. Kartų pasiskirstymas yra, bet labiau kaip priemonė tai būsenai kurti.
– Daugybė valandų kino aikštelėje filmuojant kitų lietuvių bei užsienio kūrėjų filmus leido suprasti, kad negalėsi pasitikėti kitu operatoriumi?
– Žinojau, kad neparašysiu tokio gero scenarijaus, kokius rašo tikri scenaristai, taip pat, kad patyręs režisierius, tikrai geriau surežisuotų nei aš. Bet ar man to reikia? Norėjau, kad operatorinis ir aktorinis darbas, režisūra, dailė eitų šalia, kad vaizdu būtų perteikta emocija.
Žinoma, bijojau, kad jeigu kažkas kitas filmuos, per daug reikalausiu, nesvarbu, kad ir labai gerai filmuotų, kreipčiau į tai per daug dėmesio. Nusprendžiau atlaidžiau žiūrėti ir viską daryti pats, taip, kaip išeina. Norėjau, kad filmas būtų laisvas. Ir ko labiausiai vengiau – sukurti nugludintą filmą, nes tada jis bus neįdomus.
– Per premjerą pristatydamas filmą užsiminei apie netobulumą. Todėl ir pasirinkai dirbti su neprofesionaliu pagrindiniu aktoriumi ir filmuoti ant 16 milimetrų kino juostos?
– Taip, netobulumas – svarbi tema. Net pirmame kadre matome šunį su trimis kojomis, ne todėl, kad šokiruočiau, o kad parodyčiau – norint jaustis gerai, neturi būti tobulas. Tas šuo bėgdamas atrodo laimingas. Juosta, jos tikrasis formatas pasirinktas ir dėl netobulumo, ir dėl tikroviškumo: kad postprodukcijos procese negalėtume apgauti, kad žiūrovas iš režisūrinės pusės ir operatorinės – vizualiosios pusės patikėtų viskuo, kas vyksta.
Daugybė trisdešimtmečių lietuvių aktorių – labai atletiški, o man norėjosi paprasto, netobulų formų vaikino, kuris dėl to visai nepergyvena. Vygantas (Vygantas Bachmackij – aut. past.) yra geras mano draugas, režisierius, niekada lig šiol nevaidinęs. Netikėtai apie jį pagalvojau, kaip apie pagrindinį aktorių, ir kai jis sutiko, neslėpsiu, daug kas mane gąsdino ir bandė perkalbėti, kad su patyrusiu aktoriumi bus lengviau dirbti. Bet tvirtai žinojau, kad noriu kurti su juo ir tai pasiteisino. Aš pats nemokėjau dirbti su aktoriais, tad elgiausi su Vygantu kaip su draugu, vienas kitu pasitikėjome, jam labai rūpėjo personažas, situacijos, mačiau, kad tikrai labai stengiasi.
– Kitą dieną filmo herojus turi išvykti į Albaniją, kurioje, kaip galima suprasti iš užuominų, jis jau kurį laiką gyvena. Kodėl Albanija?
– Norėjau parodyti, kad tėtis prieš kaimynus didžiuojasi sūnumi, nes jis gyvena užsienyje. Tačiau iš kitos pusės supranti, kad nėra kuo didžiuotis, nes jis emigravęs į šalį, kurios ekonominė klasė nėra stipri. Gal jis ten net ne dirba, o savanoriauja. Nesinorėjo, kad veikėjas būtų tipinis emigrantas įprastoje šalyje – Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje. Ar kad grįžęs iš ten menkinančiai žiūrėtų į Lietuvą, kolektyvinius sodus. Ir tuo pačiu nesinorėjo, kad tie sodai būtų asocialių žmonių gyvenama vieta. Ne, tiesiog paprastas vaikinas – tarp paprastų žmonių.
– Filmo veiksmas sukasi aplink gaisrą, kuris atskleidžia žmonių abejingumą kito nelaimės atžvilgiu. Kaip kilo mintis padegti vieną iš sodų namų?
– Iš tikro, perskaičius scenarijų, gali pasirodyti, kad tai filmas apie gaisrą, bet taip nėra. Teisiškai tikrai nebuvo lengva gauti leidimą ir ilgai užtruko, kol sutiko aplinkiniai gyventojai. Nors buvo laikomasi visų saugumo reikalavimų, kaimynai ilgai priešinosi gaisro sumanymui. Bet žinojau, kad filmui tai labai reikalinga scena. Galiausiai Viktorija, Giedrė Burokaitė ir Aistė Kalčytė susitarė su gyventojais, gaisrininkais ir šią sceną galėjom filmuoti. Techniškai viskas buvo neaišku, kiek laiko truks gaisras, ar suspėsime viską, ką esame suplanavę, nufilmuoti, kaip atrodys ta scena. Turėjome vieną dublį, tad daug laiko repetavome ir, jau prie to namo, su komanda galvojome konkrečius veiksmus. Tačiau, kai pradėjome filmuoti, daug dalykų pasikeitė, nes negalėjome numatyti, į kurią pusę plėsis ugnis, kiek laiko ji degs ir pan.
– Kaip užsieniečiams, tarkime, prancūzų žiniasklaidai ir žiūrovams, paaiškini, kas tie kolektyviniai sodai yra per reiškinys?
– Ilgą laiką maniau, kad tai lietuviškas reiškinys, bet neseniai filmuodamas Leipcige įsitikinau, kad ir Vokietijoje tai populiaru. Kai kuriems užsieniečiams kolektyviniai sodai yra įprasta, kitus ši vieta stebina. Kuriant man buvo svarbu, kad tai būtų vienodai keista – tiek lietuviams, tiek užsieniečiams. Su kino dailininke Juste Vazgyte labai daug dirbome kurdami specifinę atmosferą, kuri ir turėjo suteikti žiūrovui tą nejaukumo, bet tuo pačiu ir jaukumo jausmą.
– Ar sukūręs šį filmą jautiesi lengviau? Kažką pasakęs iš trisdešimtmečio pozicijos, ką buvo svarbu pasakyti, ar kažką supratęs, kas kėlė klausimų?
– Nežinau ar jaučiuosi lengviau, sunku dar pasakyti, tačiau sutinku, kad žmonės kartais, kaip kaimynai filme, kažką prikiša, „kur anūkai?“ ar pan. Tačiau lengviau dėl to, kad atsirado žmonių, kurie suprato, ką aš kalbu, ir patvirtino besijaučią panašiai. Supranti, kad nesi vienas, kad tai nėra asmeninė problema. Tėvai dar nematė filmo. Kai filmavome pirmas scenas tėvų sode, tėtis sakė, kad nesupranta, ką aš čia darau, ir kad jam bus įdomu pamatyti rezultatą. Ir man įdomu, kaip jie tai priims.
Žinoma, kėliau sau daug klausimų tam tikrose temose, bet ar gavau į tai atsakymą, dar negaliu pasakyti. Dabar norisi pagalvoti apie patį filmą, ką norėjau parodyti, kas pavyko, kokie buvo atsiliepimai ir panašiai.
