Kitos filmų recenzijos
Pirmi šio trumpametražio filmo kadrai galėtų puikiai iliustruoti kino vadovėlius, kaip reikia sukurti darnų Mise-en-scène. Vos pastebima muzika puikiai padeda sukurti nežemišką atmosferą.
Tačiau, net geriausiai išpildyta vizuali ir garsinė kino kūrinio dalis negali ilgai išlaikyti žiūrovo transe, jei naratyvinė dalis pradeda šlubuoti. Visgi šio kino filmo naratyvo problemos nėra tradicinės – jame nėra logikos klaidų, nesąmoningų personažų poelgių ar dialogų, kurių kažkodėl niekur kitur neišgirsi tik kine. Pagrindinė naratyvinė problema yra ta, kad kino filmo kūrėjai naudoja visą ansamblį personažų, tačiau neišvysto nei vieno jų iki kažko daugiau nei kompoziciškai malonaus pateikimo juodai baltame kadre su viena ar dviem frazėmis. Todėl šis kūrybinis sprendimas ilgainiui nebepadeda kurti atmosferos, bet tampa rutina, kuri panaikina bet kokį filmo pradžioje sukurtą estetinį gerėjimąsi kinematografiniais filmo sprendimais.
Būtent dėl to, kažkur kūrinio viduryje imi prarasti susidomėjimą istorija ir pradedi mintyse atidžiau nagrinėti kino filmo kūrėjų pasirinktą nebylaus ir bespalvio kino estetinį stilių, kurį „Kaprizas“ siekia emuliuoti. Tačiau su kiekviena minute praleista nagrinėjant stilių neįmanoma nepastebėti, kad dauguma pasirinktų vaizdinių sprendimų siekiant atkartoti estetines kino filmų sukurtų per pirmuosius tris dvidešimto amžiaus dešimtmečius charakteristikas yra tik sterilios imitacijos. Tokios estetinės detalės kaip kino juostoje randamas triukšmas, dulkės bei lenkimo linijos, teksto šokinėjimas ir mirgėjimas ar šiek tiek įmantresnės teksto lentelės galėjo ženkliai padėti siekiant panaikinti skaitmeninio formato iššaukiamą sterilumą, kuris yra absoliuti priešingybė originaliesiems juodai baltiems nebyliesiems filmams, kuriuose visi minėti netobulumai suteikdavo gyvybės šiai judančių paveiksliukų medijai.
Reikėtų paminėti ir šio kūrinio nagrinėjamą tematiką – vienatvės kaina, kurią turi sumokėti egoistiški kavinės „Cafe Cleopatra“ lankytojai. Visgi juntama problema, kad ši naratyvinė tematika, nors yra tikrai aiškiai pateikiama kūrinyje, bet paprasčiausiai nėra jokiu pjūviu giliau nagrinėjama. Žiūrovui yra deklaruojama, kad šie personažai yra nelaimingi ir vieniši, bet nepaaiškinama dėl kokių priežasčių ar, kas ginčytinai svarbiau, kodėl mums – žiūrovams – turėtų rūpėti šie personažai. Dar daugiau, išskyrus personažų išorines charakteristikas, yra sunku įvardinti, kuo šie personažai skiriasi vienas nuo kito. Taigi žiūrint paskutinius filmo kadrus yra sunku jausti bet kokią emociją dėl personažų likimo, o baigus žiūrėti lieki su mintimi, kad šis filmas žiūrovui siūlo nuostabius vaizdus, tačiau padaro sau meškos paslaugą per ilgai rodydamas neįsimenamus personažus.
Apibendrinus, „Kaprizas“ yra talentingų kūrėjų darbo vaisius, kuris tikrai ir nekvestionuojamai įrodo jų gebėjimą kurti kinematografinį potyrį. Tačiau šio trumpametražio filmo kūrėjai dar turi ištrūkti iš spąstų, kurie dažnai pagauna jaunesnio amžiaus kino kūrėjus – tikėjimo, kad kinematografinis reginys yra visavertis kinematografinis potyris. Vis dėlto universali ir nekintanti tiesa yra tokia, kad filmo istorija yra vienvaldis karalius. Todėl kiekvieno kino režisieriaus darbas yra rasti būdą, kaip papasakoti tą (gerą) istoriją taip, kaip jokia kita meno išraiška to negalėtų ir dar padaryti tą taip, kad pademonstruotų savo unikalų kūrybinį balsą.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
