Filme „Natūrali naikinimo istorija“ režisierius kelia klausimą kodėl karo metu taikytis į civilius gyventojus įvairių valstybių kariuomenėms ir įvairių kariuomenių karinėms vadovybėms atrodo moralu ar pateisinama? Šiandieniniame Rusijos sukelto karo Ukrainoje kontekste šis klausimas išlieka toks pat aktualus, kaip ir prieš 80 metų.
Anot režisieriaus, mintis sukurti šį filmą jam kilo 2018 m., baigus filmuoti filmą „Donbasas“. Jau tuo metu režisierius ne viename interviu teigė, kad tai, kas vyko Donbase, nebuvo lokalus konfliktas. „Man jau tada atrodė, kad visiškai akivaizdu, kad tai didelio karo pradžia. Tai, kad filmas „Natūrali naikinimo istorija“ buvo pabaigtas įsiveržus Rusijai į Ukrainą – sutapimas, nors aš žinojau, kad tai įvyks,“ – sako S. Loznica.
Filme „Natūrali naikinimo istorija“ režisierius nagrinėja principą, kuris yra tapęs karo strategijos taisykle – taikytis į civilius gyventojus. Ir nors archyvine medžiaga paremtas filmas žiūrovus nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus, kai britai ir vokiečiai šaltakraujiškai vykdė miestų ir civilių gyventojų bombardavimą iš oro, šiandien, matyt, ne vienas žiūrovas regi karo siaubą išgyvenančią Ukrainą ir ieško atsakymo kodėl dar vis naudojami šie nežmoniški masinio naikinimo metodai ir kokiomis priemonėmis įmanoma kartą ir visiems laikams tai sustabdyti.
Moralės klausimas kodėl naudojami amoralūs masinio naikinimo metodai – dar vis lieka viešų diskusijų paraštėse.
Anot S.Loznicos, masinio naikinimo principą, kaip ir „kolektyvinės bausmės“ ir „kolektyvinės kaltės“ klausimą turėtų analizuoti ir apmąstyti ne tik politikai, bet ir filosofai, antropologai, sociologai, visi tie, kurie tyrinėja žmonių visuomenę. Tačiau moralės klausimas kodėl naudojami amoralūs masinio naikinimo metodai – dar vis lieka viešų diskusijų paraštėse.
„Dabar masinio naikinimo principas taikomas Ukrainoje, tačiau juk tas pats vyko ir Sirijoje, kai rusai ją bombardavo penkerius metus o pasaulis tai abejingai stebėjo. Atrodė, kad Jungtinės Tautos turėjo atsibusti ir pradėti ką nors daryti. Bet tai neįvyko. Todėl, matyt, ne vienam kyla klausimas: kodėl žmonės tokie nejautrūs kitų žmonių kančioms?“ – sako režisierius.
Pasak jo, istorinės atminties nebuvimas, kai įvykusios tragedijos, visuomenę ištikusios traumos pamirštamos arba apie jas nekalbama sąlygoja tai, kad anksčiau ar vėliau šios traumos atsinaujina ir vėl persekioja visuomenę, kuri stengiasi jas pamiršti.
Anot „The Hollywood Reporter“ kino kritiko Scott Roxborough režisieriaus keliami „chronocido“ – istorinės atminties nebuvimo klausimai skamba ne viename jo filme: „Jei norėtume apibendrinti ukrainiečių režisieriaus S.Loznicos kūrybą, galėtume pacituoti Williamo Faulknerio eilutę: „Praeitis niekada nemiršta. Ji net nėra praeitis.“
Režisierius kvietimas permąstyti masinio naikinimo moralės klausimą Kanuose nepaliko abejingų žiūrovų.
„Tai, kad filmas pasirodė šiuo metu, kai Rusija vykdo karinę agresiją prieš Ukrainą, kai yra iškilęs branduolinio ginklo panaudojimo pavojus – ne tik simboliška, bet ir aktualu. Režisierius kvietimas permąstyti masinio naikinimo moralės klausimą Kanuose nepaliko abejingų žiūrovų. Neabejoju, kad nepaliks ir Lietuvoje,“ – po pasaulinės filmo premjeros sakė prodiuserė Uljana Kim.
Anot „Variety“ kino kritiko Christopher Vourlias, ironiška, kad S.Loznica naujausiam savo filmui „Natūrali naikinimo istorija“ finansavimo ieškojo net trejus metus, nes daugelis finansuotojų nesuprato režisieriaus motyvacijos, kodėl jį domina ši tema. „Dabar, matyt, visiems turėtų būti aišku, kodėl ši tema tokia aktuali“, – savo rašinyje Ch.Vourlias cituoja režisierių S.Loznicą.
Filmą „Natūrali naikinimo istorija“ prodiusuoja „LOOKSfilm“ (Vokietija), „Studio Uljana Kim“ (Lietuva), „ATOMS & VOID“ (Nyderlandai), „Rundfunk Berlin-Brandenburg“ ir „Mitteldeutscher Rundfunk“ (Vokietija).
Filmo vystymą ir gamybą finansavo Europos Tarybos fondas Eurimages, Centrinės Vokietijos žiniasklaidos rėmimo fondas, Federalinės vyriausybės kultūros ir žiniasklaidos fondas, Medienboard Berlin-Brandenburg, Lietuvos kino centras, Nyderlandų kino fondas bei ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA“.
