Filme mes matome, kiek daug pastangų prireikia kiekvienam Šiaurės Korėjos gyventojui, kad puikiojo pasaulio ideologija veiktų. Mes regime šių idealų kūrimo procesą. Mes susipažįstame su 8-erių mergaite Zin-mi, kuri mokosi idealioje mokykloje. Ji yra mylimiausia idealių tėvų dukrelė. Jie dirba idealiose gamyklose, kuriose planai įvykdomi 200 %. Ideali šeima gyvena idealiame bute pačiame modernaus megapolio Pchenjano centre. Talentinga šokėja Zin-mi ketina stoti į vaikų sąjungą, augti idealioje bendruomenėje ir gyventi po amžinos saulės spinduliais, simbolizuojančiais didįjį paslaptingiausios pasaulio šalies lyderį Kim Il Sungą.
Filmą, kuris oficialaus leidimo filmuoti Šiaurės Korėjoje laukė net dvejus metus, rekomenduoja žurnalistas, filmų kūrėjas ir geriausio 2015 m. lietuviško trumpametražio filmo „Triukšmadarys“ režisierius Karolis Kaupinis.
„Pasaulyje nedaug valstybių vadovų, kurie ką nors išmanytų apie kiną. Politikai nerašo kino teorijos. Bet dabar jau velionis Šiaurės Korėjos lyderis Kim Džong Ilas parašė pusketvirto šimto puslapių knygą „Apie kino meną“. Gal todėl, kad Kim Džong Ilas, kaip ir jo tėvas ar sūnus, – ne politikai, o režisieriai? Jų valstybėje ne scenarijai rašomi įkvėpti realybės, o realybė kuriama pagal scenarijų. Kaip čia filmuoti dokumentiką?
V. Manskis randa turbūt geriausią įmanomą atsakymą. Atvykęs į Šiaurės Korėją ir paprašytas sekti jam pateiktu scenarijumi apie tobulą šeimą, jis nesipriešina ir nebando apgauti sistemos, kaip dažnai būna dokumentiniuose filmuose apie tą šalį, filmuojamuose iš „po skverno“. Manskis valdžios paskirtiems režisieriams tiesiog leidžia kurti tobulą Šiaurės Korėjos šeimą, o sau pasilieka tik montažą. Bet jį panaudoja taip meistriškai, kad nesuprastumėte, kuris kadras jums surežisuota realybė, o kuris – realybė, kuri atrodo taip, lyg būtų surežisuota.
Mes savo gyvenimą „facebooke“ verčiame spektakliu savanoriškai, iš tuštybės ar tuštumos. Žmonės, kurie vaidina Manskio filme, spektaklyje dalyvauja dėl kitos priežasties.
Šiandien, kai viskas nufilmuota ir vieša, kai filmavimas – visų teisė, o ne išrinktųjų privilegija, vis sunkiau patikrinti, ar vaizdas, kurį matote – autentiškas ar fiktyvus. Net patikimiausios Vakarų pasaulio naujienų agentūros televizijų žurnalistams platindamos vaizdus iš Sirijos bombardavimo ar migrantų kelionės per Europą, prideda prierašą: „Vaizdas iš socialinių tinklų. Patikrinti autentiškumo neįmanoma“. Todėl, jei dokumentiką suprastume kaip kuo objektyvesnį realybės fiksavimą, jo vis mažėja. Manskiui pavyksta apgudrauti sistemą. Patikėti, kad tai, ką jis mums rodo, yra autentiška, leidžia jo kamera, sugebanti pagauti tai, kas jums režisuoja realybę. Manskis praverstų kokioje nors „Rossya 24“ studijoje.
Filmo „Čia visad šviečia saulė“ herojai irgi žmonės. Bando rasti sprendimą iš jiems sudarytos situacijos. Eina į darbą. Linksminasi. Sportuoja. Valgo. Mokosi. Bet visi tie veiksmai gali būti čia pat sustabdyti ir pakeisti kitu. Kaip seriale „The Pretender“, kurį lietuviškai keistai vertė „Pretendentu“ (keistai išverčia gana dažnai). Turbūt pamenate tokį. Žmogus galėdavo būti kuo tik panorėjęs, ir viskas sekėsi. Manskio veikėjai – panašūs. Tik būti „tuo, kuo tik panorėjęs“ čia už tave gali kažkas kitas. Kas, jeigu atsisakytum?
Kai generolas Žemaitis Butyrkose nesutiko vaidinti pagal jam Berijos parašytą scenarijų, prieš sušaudant, jam parodė sūnaus nuotrauką su pionieriaus kaklaraiščiu. Mums, kaip ir ukrainiečiui Manskiui, nesunku suprasti, kas slypi už estetikos su raudonu kaklaraiščiu. Mes savo gyvenimą „facebooke“ verčiame spektakliu savanoriškai, iš tuštybės ar tuštumos. Žmonės, kurie vaidina Manskio filme, spektaklyje dalyvauja dėl kitos priežasties. Ji paaiškėja vaikui nuėmus pionieriaus kaklaraštį. Bet tik 101-ąją minutę. Sulaukite.“
Plačiau apie filmą skaitykite čia.
