Penkių šalių kūrėjų filmus vienijančią specialiąją programą „Įrėminti likimai: žmonės iš Vidurio ir Rytų Europos“ tiek kino salėje, tiek ir internete bus galima pasižiūrėti nemokamai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Šios programos objektas yra žmogus su visais savo žemiškais reikalais. Žmogus kaip individas ir žmogus kaip kultūros vartotojas bei jos kūrėjas; konkretus žmogus, turintis rankas ir protą, emocijas ir troškimus, gyvenimo būdą ir mąstymo stilių“, – sako šios programos sudarytoja Anna Mikonis-Railienė.
Anot A. Mikonis-Railienės, apie Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos ir Estijos žmones atvirai ir nuoširdžiai pasakojantys programos filmai – tai tarsi istorijos ir vaizdų galerija, leidžianti patirti žmonių ir visuomenių tikrovę, kurios epicentre – individas ir jo likimas. Šių kino pasakojimų kūrėjų kameros atsiduria arti žmogaus ir, žiūrėdamos į jį kantriai, įdėmiai bei supratingai, tampa ne tik meninio vaizdavimo priemonėmis, bet ir antropologinio tyrimo instrumentais.
Antropologinės vertės Lietuvos kaimo senolio Anupro portretą atskleidžia lietuvių poetinės dokumentikos pradininko Roberto Verbos epochinė kino poema „Senis ir žemė“ (1965). Anupro pamąstymai apie žemę, lauko darbus, gyvenimą ir mirtį stebina atvirumu ir giliamintiškumu. Savitas R. Verbos dokumentinio kino tęsinys – Dušano Hanáko „Senojo pasaulio vaizdai“ (1972). Geriausiu visų laikų slovakų dokumentiniu filmu daugelio kritikų laikoma poetinė juosta pasakoja apie atokiame Tatrų kalnų kaime, civilizacijos paribyje, gyvenančius žmones, kurie, nepaisant dramatiškų likimų, sugebėjo neprarasti vidinės laisvės ir šviesios pasaulėjautos.
Tauraus humanizmo kupinas ir estų kino meistro Marko Soosaro dokumentas „Moterys iš Kihnu salos“ (1973). Šiame etnografiniame kūrinyje, stipriai paveiktame Roberto Flaherty kūrybos, subtiliai atsiskleidžia moterų valdomos salos kasdienė buitis ir darbai. Subtilaus, melancholija persmelkto peizažo nuotaika taip pat lydi Janinos Lapinskaitės „Našlių pakrantę“ (2006), kurioje režisierė skverbiasi į Kuršių Nerijos moterų būties esmę įvairiomis tragiškomis gyvenimo aplinkybėmis.
Į vaizdingą Transilvanijos kaimelį VDFF žiūrovus perkels vengrų režisierė Agnes Sós. Autorė savo juostoje „Meilės tėkmės“ (2013) kaimelio gyventojų – daugiausia vienišių ir našlių – portretus piešia su dideliu jautrumu, tarsi primindama, kad meilės tėkmė gali prasiveržti kiekviename iš mūsų, nepaisant nei žmogaus gyvenimo faktūros, nei jo amžiaus. Skirtingo amžiaus ir gyvenimo patirčių akistata tapo ir lenkų režisieriaus Marcelo Łozińskio filmo „Viskas gali atsitikti“ (1995) ašimi. Režisieriaus šešiamečio sūnaus spontaniški ir nuoširdūs pokalbiai su Varšuvos parke poilsiaujančiais suaugusiaisiais prilygsta giliam žmonijos liudijimui ir šiandien jau laikomi lenkų dokumentinio kino klasika.
Programa „Įrėminti likimai: žmonės iš Vidurio ir Rytų Europos“ VDFF metu bus rodoma nemokamai. Nors kino salėse šios programos filmams skirta tik po vieną seansą, viso festivalio metu juos taip pat bus galima nemokamai žiūrėti platformoje Sinemateka.lt.
Be programos „Įrėminti likimai: žmonės iš Vidurio ir Rytų Europos“ festivalis šiais metais taip pat pristatys specialiąją programą „Anapusybės antropologija“, kviesiančią, be kita ko, patirti ir virtualiąją realybę, mokumentikos pradininko Peterio Watkinso filmų retrospektyvą, programą vaikams „Iki mėnulio ir atgal“ bei pagrindinę programą, atspindinčią naujausius ir įdomiausius šių dienų pasaulio dokumentininkų ieškojimus.
Duris į kino sales VDFF atvers rugsėjo 24–spalio 4 d. Vilniuje, spalio 2–4 d. Kaune, spalio 9–11 d. – Klaipėdoje. Festivalio filmus dokumentinio kino mėgėjai šiemet kviečiami žiūrėti ir internete – „Skalvijos“ virtualioje salėje ir Vdff.lt, o minėtą Vidurio ir Rytų Europos kraštus apimančią dokumentinę programą – Sinemateka.lt.
