Atrodytų, lyg siužetas apskritai nesukėlė jokių minčių, nejaudino, bet kalnų vaizdai, elniai ir salė su veidrodžiais atėmė žadą, nes, pasak mačiusiųjų, niekas kitas Lietuvos kine dar taip nerodė, nes tai – jau kita lyga.
Tikrai, operatoriaus Deniso Luschicko kamera ir dailininko Nerijaus Narmonto sukurti interjerai, parinktos spalvos ir faktūros tiksliai perteikia slogią nuotaiką ir panardina į atmosferą, kurią kažkas pavadino, visai tiksliai, „naujuoju nuaru“ (neo-noir). Tik saspenso mažiau.
Kitaip tariant, vizualioji filmo pusė pirmiausia ir krinta į akis, todėl natūralu, kad žiūrovai, pastaraisiais metais lietuviškame kine įpratę matyti kasdienybės realizmo pilką, tą sodrų vizualumą ir pastebėjo, jis jiems patiko, buvo efektingas.
Bet grįžkime prie istorijos. Ar ji tokia paprasta ir akivaizdi, kad apie ją net neverta kalbėti, ar, priešingai, pernelyg sudėtinga, jog verčiau net nepradėti ir geriau apsistoti ties tuo, kas matoma – estetika? Yra ir trečiasis variantas. Istorija paprasta, bet sudėtingai papasakota, arba tiksliau, įmantriai, net kiek pretenzingai. Stabtelkime ties šiuo variantu.
Žiūrint filmą kyla įspūdis, lyg kūrėjai visą laiką kalbėtų didžiosiomis raidėmis. Sakytume, kiek pakilę nuo žemės.
Štai, yra Nusikaltimas, kurio motyvus sužinosime tik įpusėjus pasakojimui, o kol kas tik nuotrupos ir užuominos. Yra Bausmė, kurią vienas iš herojų – Vytas (akt. Darius Bagdžiūnas) – patyrė fiziškai, kalėjo, o kitas – Jonas (akt. Dainius Kazlauskas) – nuo bausmės išsisuko, bet nuo kitos didžiosios raidės, Kaltės, ne. Ši iki šiol jį kankina ir neleidžia ramiai gyventi net pabėgus šimtus kilometrų nuo tragedijos vietos į Karpatų kalnus.
Filme yra Kerštas, kurį aklai įkūnija iš kalėjimo išėjęs Vytas, ir Atleidimas, kuriam atsiverti Vytą kviečia kunigas (akt. Liubomiras Laucevičius). Pasirodo ir Viltis arba bent jau jos galimybė, susijusi su šokėja Saule (akt. Paulina Taujanskaitė), kurios net vardas simbolinis: ji turėtų apšviesti aklu apsimetančio Jono tamsą, bet ryšys tarp herojų nutrūksta taip pat greitai, kaip ir užsimezga.
Galima tęsti ir apie filme rodomą bažnyčią kalbėti kaip apie Tiesos vietą, o apie televiziją kaip Melo erdvę, nors abejose svarstyklių pusėse, kaip rodoma filme, to melo ir manipuliacijų beveik po lygiai. Apskritai stebina, kad kūrėjai televizijos pasaulį rodo taip, lyg nuo Jeano Baudrillard‘o raštų dar nebūtų nudžiūvęs rašalas.
Kitaip sakant, režisierius Ignas Jonynas ir scenarijaus bendraautoris Kristupas Sabolius sukūrė konstrukciją, kurioje personažai yra pagal iš anksto nustatytą algoritmą veikiančios idėjos, o ne žmonės iš kūno ir kraujo, kurių poelgiai tave nuoširdžiai jaudintų.
Todėl nenuostabu, jog sutikti draugai visai nesidalino įspūdžiais apie siužetą: po filmo jautiesi ne išgyvenęs istoriją apie tragišką meilės trikampį, bet greičiau išsprendęs uždavinį su nuliu nežinomųjų.
Žinoma, ne kiekvienas kūrinys privalo emociškai sukrėsti, minėtą algoritmą galima nurašyti žanro taisyklėms, o sukurtą pasaulį interpretuoti kaip nuo bet kokių konkretybių apvalytą universalią sceną, bet netgi ir tada filmui „Nematoma“ pristinga to, kas netgi labai universaliuose pasakojimuose būna nematoma, bet, atleiskite už sentimentalumą, visada jaučiama: širdies.
Tiesa, konstrukcija nėra jau tokia plika. Ji aplipdyta nuorodomis, užuominomis ir citatomis.
Čia yra dostojevskiškas nusikaltimo ir bausmės motyvas. Bažnyčioje cituojamas Jonas Evangelistas. Taurelę mėgstantis išlenkti žiūrovas sugėrovams pasakoja Juditos ir Holoferno istoriją ir aiškina, jog Bibliją reikia skaityti tarp eilučių (panašu, kad ir filmą; bent taip, regis, norėtų autoriai). Jonas su Saule kino teatre žiūri Wimo Wenderso „Piną“, o šokių projekto prodiuseris Remigijus (akt. Dmitrijus Denisiukas) su Vytu sėdi prie pieno stiklinių, kaip kokie Kubricko „Prisukamo apelsino“ personažai. Finalas su maldininkais, lyg neveikiančia deus ex machina, ir akmeninio veido Vytu, lyg neatšaukiamu Likimu, jau, aišku, yra graikų tragedija, o dar tiksliau, linktelėjimas į Oidipo mito pusę.
Ir turbūt neatsitiktinai visas šias užuominas ir intertekstus lengviau tiesiog išvardinti, o ne įpinti į bendrą recenzijos tekstą, nes panašiai jie funkcionuoja ir ekrane. Ne kaip pačiame filmo audinyje organiškai veikiančios ir žiūrovo interpretaciją viena ar kita linkme kreipiančios citatos, bet kaip kažkur už paties kūrinio ribų, galbūt režisieriaus ir scenaristo kompiuteriuose, užrašyti referencai.
Galbūt klystu (norėčiau klysti), ir ateities semiotikai ar intertekstualumo tyrinėtojai tikrai turės rimto darbo savo moksliniuose darbuose analizuodami „Nematomą“, bet kol kas neapleidžia jausmas, jog kūrinys taip ir liko sukaustytas filosofinėse idėjose, kurios netapo kūnu.
Ir ar tik ne daugelio taip išgirtas bei lietuvių kine analogų neturinčiu vadintas bendradarbiavimas su filosofu ir sutrukdė režisieriui šią istoriją galiausiai iškrapštyti iš galvos, nuleisti į praktinį lygmenį ir sukurti tiesiog įtraukiantį dinamišką nuarą, kuriam ir energijos, ir talento yra užtektinai? Retorinis klausimas.
