Pastaruosius du dešimtmečius dokumentuojantį asmeninį archyvą atveriančiuose kadruose pinasi menininko gyvenimo, kūrybos ir naujus pavidalus įgyjančios meno scenos procesai. Filmo ritmą ir nuotaiką kuria sąmojis ir egzistenciniai apmąstymai, garso takelyje skamba „Melodijos“ plokštelių repertuaras, maršai, Žuvinto paukščių balsai ir havajietiški ritmai, o veiksmą įdėmiai stebi valstiečių pora iš šeimos relikvija tapusios močiutės lėkštės.
-
Nesuteršta tarybinio žmogaus moralė ir leistino intymumo ribos: ar sovietmečiu egzistavo erotinis kinas?
-
Į kino teatrus atkeliauja geriausiu metų filmu tituluotas Austėjos Urbaitės „Per Arti“
-
„Scanorama“ atvers sovietinių laikų kino paveldą: lietuviški serialai ir Sakartvelo režisierių moterų filmai
Dainius Liškevičius – vienas ryškiausių ir aktyviausių „lūžio kartos“ menininkų. 2011 m. kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už drąsą atsiverti ir konceptualią teatrinę formą spektaklyje „Dugne“ pagal Maksimo Gorkio pjesę. 2015 m. jo projektas „Muziejus“ atstovavo Lietuvai 56-ojoje Venecijos bienalėje.
2022 m. menininkas įvertintas Lietuvos nacionaline meno ir kultūros premija už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis.
– Esate minėjęs, kad kurdamas neišvengiamai vadovaujatės skulptoriaus mąstymo dėsniais: išgryninate idėją, mąstote apie objekto ir erdvės santykį, medžiagiškumą, dailinate paviršius ir detales. Kaip jie veikė, pagrindiniu kūrinio veikėju pasirinkus savo šeimos butą ir paėmus į rankas vaizdo kamerą?
– Skulptoriaus prigimtis iš tiesų veikia (juokiasi). Praėjus penkeriems metams nuo filmo kūrimo pradžios, daug kas pasimiršo, todėl reikia pasistengti, norint prisiminti skirtingus jo atsiradimo etapus. Iš pradžių galvojau apie parodą, kurioje planavau eksponuoti visus namuose gimusius kūrinius: performansus, namų gamybos videodarbus, nuotraukas. Jaučiau, kad atėjo laikas užbaigti ir apibendrinti šią temą. Galiausiai kilo mintis sukurti filmą – panašu, kad paroda nebeįvyks (juokiasi).
Pradėjau rašyti scenarijų, bet iš esmės filmo struktūrą padiktavo turima medžiaga: dokumentiniai kadrai, video kūriniai, eskizai ir vienas ilgiausiai namuose vykdytų projektų – Kalėdų eglutės nupuošimas. Tai buvo septynerius metus trukęs performansas ir šeimos ritualas, todėl filmą neatsitiktinai sudaro septynios dalys. Jų nuotaiką padiktavo muzika, perteikianti eglutės nupuošimo vakarų atmosferą. Nuotaika būdavo įvairi: romantiška, ironiška, nostalgiška. Kartais norėdavosi aiškaus ritmo ir maršų, kartais reikėdavo atsidurti gamtoje su Žuvinto paukščių balsais, kartais įveikti žiemos šaltį havajietiškais ritmais.
Pagrindinė filmo medžiaga yra kasdienybė ir klausimas, kaip ją išgyventi.
Pagrindinė filmo medžiaga yra kasdienybė ir klausimas, kaip ją išgyventi (juokiasi). Meniniai veiksmai paramsto buitį ir neleidžia jai subyrėti, o kartais viską apverčia aukštyn kojomis – liūdesį paverčia džiaugsmu, o pareigas – švente. Juk eglutės nupuošimas yra šventės baigtis. Iš pradžių išsirenki ir papuoši medį, džiaugiesi, o praėjus Trims Karaliams, tą pačią šventinę eglutę esi priverstas antrą kartą „pjauti“. Tai iš dalies skausmingas ritualas, kurį stengiesi atidėti. Galiausiai nusprendi paversti jį dar viena švente ir pakylėti buitį į kitą dimensiją.
– „Modernus butas“ – ne pirmas jūsų kūrinys, kurio pirmame plane atsiduria pagal savo taisykles veikianti asmeninė erdvė, metanti iššūkį išorinei tikrovei. 2014 m. pristatėte projektą „Ramybė“, kuriame iškilo jūsų vaikystės penkiaaukščio Kauno Dainavos mikrorajone maketas, vaizdavęs laisvės ir bendruomeniškumo inkliuzą sovietinėje tikrovėje. Filme fiksuojate gyvenimo etapą, kuriame norėjote atsiskirti nuo išorinio pasaulio ir gyvenamąją erdvę paversti buvimo, mąstymo ir vaizduotės centru. Kaip keitėsi jūsų santykis su asmenine erdve?
– Asmeninė erdvė gali būti fizinė, bet gali apibrėžti ir mąstymo erdvę, kuri taip pat kuria sienas, apsaugas ir netgi šviesą. Dar yra vaizduotės erdvė, kuri tau nepriklauso, bet su kuria labiausiai tapatinasi menininkas. Fizinė erdvė, susijusi su tam tikromis egzistencinėmis patirtimis, plečiasi ir atveria naujų pažinimo galimybių, todėl asmeninė erdvė pirmiausia leidžia apmąstyti save.
Jeigu gyvenant kooperatiniame penkiaaukštyje „Ramybė“ asmeninė erdvė plėtėsi iš buto į kiemą, mikrorajoną ir miestą, tai vėliau viskas pasikeitė: susispaudė į aiškiai apibrėžtą architektūrinę erdvę ir kompresavosi į meno objektą, kuriame sutilpo visas gyvenimas. Iš pradžių mano meno kūrinio „Obeliskas“ (2008) atsiradimas turėjo tapti pagrindiniu filmo pasakojimu, apaugintu kitomis istorijomis, bet galiausiai viskas susipynė tarpusavyje. Tuo metu norėjau užsidaryti namuose ir, nepriklausomas nuo institucijų bei projektų, daryti tai, ką iš tiesų norėjau daryti. Laikas sutapo su ekonominės krizės pradžia, todėl atsiribojimas nuo išorinio pasaulio tapo galimybe išbūti ir permąstyti savo kaip kūrėjo egzistenciją.
– Nepaisant to, namus atvėrėte kaip alternatyvią meno galerijos erdvę. Filme vaizduojate „Obelisko“ pristatymą žiūrovams su įprastais parodos atidarymo elementais, sykiu atskleisdamas galimybę patirtį kur kas asmeniškesnį santykį su kūriniu ir meno lauko bendruomene.
– Mūsų namuose visada lankosi svečiai. Kartais ateina ir nelabai pažįstamų žmonių. Tuo metu negyvenome labai atviro gyvenimo, bet tokie renginiai leisdavo apsilankyti platesniam ratui žmonių. Toks ir buvo sumanymas: kambario erdvė transformavosi į privačią galeriją, į kurią sukvietėme draugus ir pažįstamus, visiems buvo smagu. Paskui kūrinį teko išmontuoti, kad būtų galima grįžti į normalų namų gyvenimą. Procesualumas yra labai svarbi mano kūrybos dalis, dažnai konkuruojanti su rezultatu. „Obelisko“ fotografijos tapo svarbia interjero dalimi, o statymo proceso filmuota medžiaga atsidūrė filme, taip pratęsdama buto istoriją.
– Filmą kūrėte iš archyvų, aprėpiančių pastaruosius dvidešimt metų. Juose pinasi skirtingi pasakojimai: šeimos gyvenimas, menininko kūrybos procesas, naujus pavidalus įgyjanti meno scena. Kaip archyvinė medžiaga, kurią dažnai naudojate savo kūryboje, provokuoja jūsų mąstymą ir vaizduotę?
– Mano atveju archyvas įgyja dvigubą reikšmę – tai meno kūrinių sąvadas ir šeimos gyvenimo metraštis. Jis tampa svarbus įvairiais aspektais. Tam tikru metu ši medžiaga gali atsibosti, bet vėliau tampa laikmečio dokumentu, fiksuojančiu vaikų augimą, madas, muziką. Pasikartojančių, laike ištįsusių veiksmų stebėjimas sukelia įvairių minčių apie egzistenciją. Informacija sluoksniuojasi, o tu gali pasiimti tai, kas tuo metu reikalinga. Tai labai įvairialypė medžiaga, bet paprastai žvelgiu į ją per meno prizmę. Keičiasi ir pozicija – atlikėjas tampa stebėtoju ir atrinkėju. Archyvas reikalauja nuolatinės priežiūros ir rūpesčio, jį reikia saugoti, dėlioti, rūšiuoti (juokiasi).
– Kaip jame kalbasi asmeninė ir istorinė atmintis?
– Filmas turi daug jungčių su kitais mano projektais, kalbančiais apie atmintį ir skirtingas laiko dimensijas. Atmintis – svarbi tema mano kūryboje. Man atrodo, kad jungiant asmeninę ir kolektyvinę atmintį, kuriama tiesa. Tarkime, instaliacijoje „Muziejus“ (2012), remdamasis savo patirtimi ir jos suvokimu, pasakojau visiems žinomą istoriją. Ką dar gali daryti žmogus, jeigu ne apmąstyti savo patirtį?
– Filme tokią istoriją pasakoja iš močiutės paveldėta dekoratyvinė lėkštė, tampanti meno istorijos replika bei skirtingų šeimos kartų ir istorinių laikmečių liudijimu.
– Lėkštė nepateko į „Muziejų“, nes labai gerai derėjo interjere (juokiasi). Gyvenant „Ramybės“ penkiaaukštyje Kaune, ji buvo labai svarbus objektas. Keletas daiktų, kartu su močiute atkeliavusių iš kaimo, gūdžiame sovietmečio kontekste prilygo muziejinėms vertybėms iš kito pasaulio. Seseriai atiteko „Singer“ siuvimo mašina, į mūsų butą atkeliavo lėkštė. Prieš keletą metų ji gulėjo sudužusi, suklijuota subyrėjo dar kartą. Visai kaip Otaro Joselianio filme „Mėnulio favoritai“, kuriame skirtingais laikmečiais gyvenusius žmones jungia paveikslas ir servizas. Pastebėjau, kad mylimų filmų siužetai mano gyvenime plėtojasi kinematografiniais patyrimais.
– Vadinasi, skulptūrinį mąstymą jau anksčiau veikė kinas?
– Nepasakyčiau, kad esu didelis kinomanas, bet jaunystėje kinas turėjo didelę reikšmę. Gyvenome izoliuoti, viskas pasiekdavo paskiromis nuotrupomis, dažniausiai per kiną. Nelegalios peržiūros privačiuose butuose, Kauno architektų namuose ar „Santakos“ kino teatre – nuo Z kategorijos iki aukštos meninės vertės filmų, tokių kaip Luiso Bunuelio „Kuklus Buržuazijos žavesys“, Piero Paolo Pasolinio, Ingmaro Bergmano ir kitų režisierių filmai. Kinas buvo labai svarbus veiksnys, formuojantis mano kaip jauno menininko asmenybę.
– Kaip vertinate kino ir meno dialogą erdvės požiūriu: ką reiškia eksponuoti savo darbus galerijoje ir kino teatre? Ar šiose erdvėse skirtingai patiriamas meno kūrinys ir viešumas?
– Į galeriją ateina išrankesni lankytojai. Kūrinys tokioje erdvėje taip pat įgyja kitokį statusą. Kinas – atviresnis ir prieinamesnis, o kino teatro lankymas – paprastesnis ir kasdieniškesnis.
Per pirmą darbinę savo filmo peržiūrą buvo keista ir netgi baugu išvysti filmą didžiajame ekrane – keičiasi matmenys, vaizdai priartėja, išryškėja detalės, į kurias kitu atveju galbūt neatkreiptum dėmesio. Pamažu pratiniesi prie tokio didelio formato. Filmas prasideda fraze: „Viskas buvo labai seniai“. Mums kalbantis tarsi grįžtu į pradinį tašką. Pabaigęs kūrinį, visada dar kurį laiką apie jį mąstau. Žiūrint į ekraną įvyksta akistata su savimi ir laiku, kyla įvairūs klausimai.
– Kaip siūlytumėte žiūrėti šį filmą žiūrovams, kine įpratusiems ieškoti klasikinio pasakojimo?
– Kviečiu žiūrovą pasisvečiuoti savo namuose, o užsukę į svečius, visada išvystame kitokį žmogų, nei esame įpratęs matyti gatvėje arba darbe. Pabūkite mano svečiais.
Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 9–19 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje ir Visagine.
Lina Žukauskaitė, Europos šalių kino forumas „Scanorama"
