Apie kastingo režisierės darbą, mitais apipintą aktorių atrankos procesą ir įsimintiniausius projektus – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje.
– Tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, kad kastingo režisieriaus specialybė – ganėtinai išskirtinė, o jos atstovų Lietuvoje nėra daug. Kaip šioje srityje atsidūrėte jūs?
– 2005 m. pradėjau dirbti kastingo asistente Lietuvos kino studijoje, tuomet veikusioje Antakalnyje. Iš pradžių prie atrankos proceso prisidėjau kaip asistentė, vėliau – kaip kastingo režisierė. Aktorius įvairioms rolėms atrinkinėju jau beveik 20 metų, nors, galima sakyti, šioje srityje atsiradau ganėtinai atsitiktinai.
– Ar galite papasakoti, koks yra kastingo režisierės darbas – nuo ko viskas prasideda?
– Visko pradžia laikau scenarijaus gavimą. Daugumą Lietuvoje dirbančių profesionalių aktorių per tiek darbo metų jau gerai pažįstu, tad skaitant scenarijų, iškart įsivaizduoju, kuris jų galėtų tikti vienai ar kitai rolei. Jei kviečiu aktorių į kastingą, vadinasi, iš anksto tikiu, kad jis rolę išpildys gerai.
Dažniausiai dalyvaujančių atrankoje prašau suvaidinti tikrą sceną, esančią filmo scenarijuje. Nors kartais atėję aktoriai manęs klausia, kaip jiems suvaidinti nurodytą rolę – mokausi nebesakyti savo nuomonės ir palikti jiems laisvę vaidinti taip, kaip jie tą sceną supranta. Mano praktikoje pasitaikė atvejų, kai režisieriui aktoriaus interpretacija taip patiko, kad suvaidintą sceną panaudojo pačiame filme. Neretai aktoriai per savo patirtis ir talentą atranda tai, kas filmavimo aikštelėje tampa itin savita ir gražu, ko nesugebėjo pamatyti pats scenaristas.
Mėgstu, kai aktoriai jaučiasi patogiai – juk kastingas ir taip kelia daug streso, todėl scenarijumi, jei leidžia galimybės, pasidalinu kaip įmanoma anksčiau – kad liktų laiko tinkamai pasiruošti. Vienas blogiausių dalykų, kai aktorius nežino teksto ir dėl to pradeda jaudintis. Žinoma, yra tokių aktorių, kurie dėl savo talento ir charizmos, net ir pamiršę žodžius, geba improvizuoti ir gauti norimą vaidmenį.
– Į ką aktorių atrankos metu kreipiate daugiausiai dėmesio? Kokios savybės aktoriui reikalingos?
– Atrenkant aktorius mėgstu kalbėtis – užduoti klausimus apie jų patirtis, filmus, kuriuose vaidino, režisierius, su kuriais teko dirbti. Aktoriams praverčia ir gera anglų kalba – tai suteikia platesnes galimybes būti pastebėtiems užsienio kūrėjų.
Turiu tradiciją dalyvauti studentų baigiamuosiuose darbuose, čia ieškau talentų, pasikviečiu pradedančiuosius aktorius nusifotografuoti. Žinoma, prireikia ir daug intuicijos. Tai – ne tikslusis mokslas, žmones kartais skaitome vietoje, vadovaujamės nuojauta, tam tikrais niuansais.
– Ar vaidmenis renkate tik iš profesionalių aktorių, o galbūt kartais pasirodo ir mėgėjai?
– Kartais renkame ir neprofesionalius aktorius. Kiekvienas žmogus gali suvaidinti bent vieną personažą – patį save. Profesionalūs aktoriai gali apsivilkti skirtingus drabužius ir roles, tačiau kartais režisieriai nori tikro žmogaus. Dažniausiai, tai nėra pagrindiniai herojai, žmogus vaidina patį save, būna savo aplinkybėse.
– Kiek laisvės yra jūsų pasirinkimuose? Ar filmo, televizijos serialo režisierius taip pat dalyvauja atrankose?
– Režisieriaus įsitraukimas kiekvienu atveju skiriasi. Vieni režisieriai mėgsta dalyvauti visame procese, prie aktorių atrankos stipriai prisideda patys, kiti – didesnę dalį užduočių palieka kastingo režisieriams. Visgi, dažniausiai, režisieriai būna kažkur „per vidurį“ – duoda patarimų, atkreipia dėmesį į tam tikras detales.
– Esate dirbusi prie daugybės Lietuvos ir užsienio kūrėjų projektų. Kuris jų buvo pats įsimintiniausias ir kodėl?
– Man labai patinka prisidėti prie lietuviškų filmų, nes tuomet aktorius atrinkinėjame nuo mažiausių iki pagrindinių vaidmenų. Man įdomu atrasti naujus aktorius, taip pat smagu, kai profesionalai nustebina parodydami kitą savo pusę, naują amplua.
Ko gero, mano mylimiausias projektas – filmas „Sangailės vasara” (režisierė Alantė Kavaitė). Aktorių tuomet ieškojau pirmuose LMTA studentų kursuose, buvo labai įdomu atrasti jaunus, besiskleidžiančius talentus. Man taip pat patiko dirbti su režisiere Egle Vertelyte bei Irma Pužauskaite. Šios režisierės filme „9-tas žingsnis“ suvaidinusi aktorė Angelina Daukaitė tuo metu dar tik stojo į vaidybą. Matyti, kaip aktorius skleidžiasi, auga, ypač turėdamas gerą mokytoją – nepaprastai įdomu. Man patinka jausti atradimo džiaugsmą.
Apskritai mėgstu visus kino žanrus, galbūt tik kostiuminės dramos traukia mažiau – paprastai čia veikiantys personažai būna klasikiniai, statiški, neleidžiantys „pachuliganavoti“. Lietuviškų filmų kūryboje dažniausiai pavyksta turėti ilgesnes diskusijas su režisieriais. Tuomet galima žaisti su kine vyraujančiais archetipais, juos perlipti.
– Kokiam vaidmeniui aktorių surasti buvo sunkiausia?
– Prisimenu, kad sykį ieškojome žmogaus amerikiečių filmui apie karo belaisvius. Plačių pečių, boksininko sudėjimo aktoriui reikėjo rasti smuiku grojantį dublerį… Ieškojau labai ilgai, išfotografavau daugybę Vilniaus muzikantų, tačiau rasti tokio sudėjimo smuikininką buvo labai sunku (juokiasi).
– Spėčiau, kad per tiek metų yra įvykusi ir ne viena kurioziška, smagi situacija?
– Prisimenu, kad ieškant aktorių serialui „Keisti dalykai“ („Stranger Things“), negalėjome išduoti beveik jokių scenarijaus detalių, filmavimo vietos ir kitų aspektų. Kvietėme labai daug lietuvių aktorių, tačiau dalis jų kilnojo antakius – reikėjo jų pasitikėjimą gauti avansu. Tuomet svarbus vaidmuo atiteko aktoriui Vaidotui Martinaičiui, kuris drąsiai, puikiai pasiruošęs ir su geru humoru nėrė į mano pasiūlytą avantiūrą.
Buvo ir toks atvejis, kai vienas aktorių atrankoje neprisiminė nei žodžio iš savo scenos. Tai buvo pirmasis jo kastingas, tad iš jaudulio žodžiai tiesiog išsitrynė. Teko atsisveikinti, tačiau susitikome kituose kastinguose ir vėliau jam sekėsi visai neblogai, jis netgi gavo vaidmenį. Tad su patirtimi viskas išaugama.
