Kvietimas įvairių sričių kūrėjams
Kitąmet spalio 8-ąją sueis lygiai 90 metų nuo pirmojo lietuviško pilnametražio vaidybinio filmo „Onytė ir Jonelis“ arba „Nelįsk, kur nereikia“ premjeros. Tai ryškiausias anuometinis meninis kino produktas, be valstybinės pagalbos sukurtas Kaune bei sukėlęs platų rezonansą visoje Lietuvoje.
„Onytė ir Jonelis“ – pirmas ryškus pavyzdys, įkūnijęs tarpukario Lietuvos kino entuziastų ryžtą kloti pamatus profesionaliam lietuvių nacionaliniam kinui.
„Kaunas turi įvairių akcentų. Ne tik meninių, bet ir istorinių. Tačiau apie dalį jų nedaug ką žinome. Vienas iš tokių pavyzdžių – pirmasis lietuvių vaidybinis pilnametražis filmas. Todėl drauge su „Kauno filmų biuru“ ir kino centru „Romuva“ kviečiame menininkus siūlyti idėjas ir savo kūrinius, kurie pasakotų unikalią pirmojo filmo istoriją kauniečiams bei miesto svečiams“, – į menininkus kreipėsi Kauno mero pavaduotojas Andrius Palionis.
Idėjų konkurse „Kauno akcentai“ nuo sausio 1 iki vasario 1 dienos laukiami skulptūrų, šviesos instaliacijų, dizaino objektų ar kitų meninių formų pasiūlymai, skirti įamžinti filmą „Onytė ir Jonelis“. Viena iš siūlomų lokacijų būsimam kūriniui – Kauno kino centro „Romuva“ prieigos (Laisvės al. 54). Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai. Nors kino teatro „Forum“, kuriame anuomet įvyko filmo premjera, nebėra, visai netoliese jo atgimsta vienintelis išlikęs tarpukario kino teatras – „Romuva“. Po rekonstrukcijos visiškai atsinaujinusi erdvė lankytojus pasitiks jau kitais metais.
Tiesa, akcentai galimi ir kitose viešose bei kontekstualiai derančiose Kauno vietose.
Netobulas, bet iškilus debiutas
„Onytės ir Jonelio“ filmavimas anuomet užtruko beveik pusmetį. Dauguma filme vaidinusių aktorių – teatro studentai, kuriems buvo pažadėta po filmavimo atsiskaityti geriausiais to meto šokoladiniais saldainiais.
Filmuojant juostą komandai trūko ne tik pinigų technikos nuomai, patirties, bet ir nuovokos, kaip paruošti aktorius filmavimui. Ypač kino kritikai po filmo peikė aktorių grimą, kuris atrodė itin keistai – juodos lūpos ir paakiai, akinamai balti veidai.
„Tai buvo 1931 metai. Menininkai tuo metu neturėjo visiškai jokios patirties, technikos ir supratimo, kaip kurti filmą. Jie mokėsi tiesiog žiūrėdami užsienietiškus filmus kino teatruose. Būtent entuziazmas ir davė impulsą lietuviškam filmui. Žavu, kad žmonės, neturėdami ypatingų žinių, su užsidegimu ėmė ir sukūrė tai, kas tapo Lietuvos kino pradžia. O ta pradžia buvo būtent Kaune“, – įžvalgomis dalijosi „Kauno filmų biuro“ vadovas Aurelijus Silkinis.
Kritikai ir peikė, ir gyrė
1931 m. spalio 8 d. Lietuvos kultūrinį gyvenimą sudrebino pirmojo lietuviško filmo premjera, įvykusi tuo metu moderniausiame Kauno kino teatre „Forum“ (dabar – Laisvės al. 46A).
Tu metu filmas susilaukė įvairių reakcijų – nuo stiprios kritikos iki pagyrų ir palaikymo.
Kritikuojamas buvo aktorių neprofesionalumas, prastai įkūnijami personažai, filmo turinys. Tačiau galutinis žurnalo „Naujoji Romuva“ verdiktas pirmajam pilnametražiam lietuvių darbui buvo gana palankus – filmą aprašiusiam korespondentui patiko ir „įdomios sukombinuotos scenos“, ir veikalo gyvumas, ir įdomus siužetas.
Pagirta ir tai, kaip juostoje atvaizduotas Kaunas, kuris, pasak autoriaus, „daro tikrai gražaus ir turtingo miesto įspūdį“. Galiausiai konstatuota, kad, turint omenyje patirties stoką ir lėšų trūkumą, filmas ne toks jau ir prastas. Pridurta, jog „tai reikšmingas faktas mūsų tautos kultūros gyvenime“.
Deja, šiandien pamatyti bei įvertinti šio filmo negalime – jis laikomas dingusiu.
Daugiau naujų akcentų
„Kauno akcentai“ yra analogų Lietuvoje neturintis idėjų konkursas. Jo dalyviai savo darbais puošia įvairias miesto vietas. Komisijos atrinktų ir patvirtintų kūrybinių sumanymų įgyvendinimą finansuoja Kauno miesto savivaldybė.
Nuo programos pradžios per kelerius metus įvairiose miesto vietose jau atsirado 43 akcentai. Daugiau informacijos apie konkursą galima rasti čia.
Plačiau apie kvietimą teikti idėjas filmui „Onytė ir Jonelis“ įamžinti čia.