Kino kritikų „Skrydis per Atlantą“ laikomas vienu geriausių Lietuvoje sukurtų istorinių patriotinių filmų, kurių mūsų šalies istorijoje buvo vos du. Antrasis – „Herkus Mantas“, 1972 metais Lietuvos kino studijoje sukurtas istorinis meninis filmas apie prūsų sukilimo vadą Herkų Mantą. Per dvejus metus filmą buvusioje TSRS peržiūrėjo 16,2 mln. žmonių.
„Jaudinanti akimirka. „Skrydis per Atlantą“ – restauruotas, skaitmenizuotas, atgimęs naujam gyvenimui. Tai vienas svarbiausių 9-ojo dešimtmečio kultūros pasakojimų, liudijančių viltį, kad atgausime laisvę. Kas penktas lietuvis tuomet galėjo prisipažinti, matęs šią kino juostą. Išvysti ją buvo priedermė“, – antradienį prieš prasidedant seansui tikino kino kritikė Rasa Paukštytė.
Pasak jos, šis filmas gimė labai sunkiai. Maskvos valdininkai uždraudė jį kurti – scenarijus nepraėjo cenzūros. Tačiau filmui toliau buvo ruošiamasi, nuslepiant šį faktą nuo Kremliaus valdžios. Lietuvos kino studija, kritikės žiniomis, nebuvo tokia turtinga, kad „pastatyti“ Čikagą, Paryžių, tačiau vis vien tai darė su užsidegimu.
„Neabejojame, kad ši kino juosta ypatingai prisidėjo prie mūsų tapatybės formavimosi. Teisus buvo „Lituanicos“ konstruktorius, kuris buvo paprašytas sukurti legendinio lėktuvo repliką filmui. Jis pasakė: „Režisieriau, pasirūpinkit Dariumi ir Girėnu, o aš pasirūpinsiu lėktuvu, kad jis skristų“. Ir tas skrydis išties įspūdingas. Ir jis jautina dar ir šiandien“, – teigė kritikė.
Atgimusios kino juostos pristatyme dalyvavo ir „Skrydžio per Atlantą“ operatorius Jonas Tomaševičius, patikinęs, jog prikalbinti lietuvius filmuotis šioje kino juostoje buvo bene pats lengviausias darbas.
„Sunkiai pradėjome filmavimus. O kai nufilmavome, pridavėme medžiagą Maskvai. Kai Jelcinas atėjo į valdžią, jis pasiūlė atsiimti. Per savaitę. Atsiimti 150 filmo išeities medžiagų nesugebėjo. Pas mus liko ne itin kokybiškos kopijos. O naujų atspausdinti negalėjome.
Nebuvau anksčiau sulaukęs tiek pagalbos, atsidavimo, kaip kuriant šį filmą. Ieškoti savanorių masinėms scenoms tikrai ilgai neteko. Pvz., kai filmavome Klaipėdoje gegužinių vaizdus, vyko Jūros šventė. Paprašėme pagalbos. Pasibaigus šventei, kokie 300-400 žmonių pasiliko tam, kad nusifilmuotų šiame filme. Filmavosi žmonės nuo 6 val. ryto iki vėlyvos nakties.
Daug veiksmo vyko ore. Šiandien turime tokį aparatuką, prie kurio pritaisome kamerą ir gali valdyti jį su pultu - skristi bet kur (droną – aut. past.), o mums tuomet reikėjo samdyti malūnsparnį, kad nufilmuotume vaizdus iš viršaus. Tuometė gamtos apsauga leido mums pakelti tą malūnsparnį. Tai kainavo labai brangiai – apie 400-500 rublių už valandą skraidymo. Filmavome, kiek mums reikėjo, tik sutemus, žinoma, nutūpdydavome.
Reikėjo samdyti malūnsparnį, kad nufilmuotume vaizdus iš viršaus. Tuometė gamtos apsauga leido mums pakelti tą malūnsparnį. Tai kainavo labai brangiai – apie 400-500 rublių už valandą skraidymo.
Nufilmavau apie 40 filmų, bet pagalbos prašyti šiam vieninteliam nė kiek nereikėjo. Žmonės prisidėjo, padėjo, nešė filmavimams net savo daiktus, atliepiančius tą metą. Tai stebino. Juk neturėjome pinigų pastatyti dekoracijų milžiniškų“, – prisiminimais dalijosi J.Tomaševičius.
Jis prisiminė ir režisieriaus R.Vabalo planą, jog „Skrydyje per Atlantą“ nufilmuos visus to meto Lietuvos aktorius. Pagrindinius Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vaidmenis jame atliko Remigijus Sabulis ir Eimuntas Nekrošius. Kino juostoje nusifilmavo ir pats R.Vabalas.
„Yra tik du istoriniai lietuvių filmai – „Herkus Mantas“ ir šis, pagrindinis. Dėkingas Lietuvai, kad padėjo jį sukurti, dėkingas Lietuvos kino centrui, kad jį restauravo“, – pabrėžė legendinio filmo apie lakūnus, nugalėjusius Atlantą, operatorius.
Kviesti filmuotis šiame filme, pasak R.Paukštytės, buvo ir Lietuvos kino studijos darbuotojai - R.Vabalas norėjo įamžinti visus, prisidėjusius prie šio filmo kūrybos.
Lietuvos kino centas yra skaitmenizavęs 11 filmų. Šiemet turėtų atgimti ir „Riešutų duona“. „Skrydis per Atlantą“ į kino teatrus grįžta po 35-erių metų.
Didvyriai, įveikę Atlantą
Šis filmas – vieno svarbiausių XX a. lietuvių gyvenimo įvykių rekonstrukcija: atkuriama legendinio S.Dariaus ir S.Girėno, norėjusių sustiprinti „Lietuvos sūnų dvasią“, skrydžio per Atlantą 1933 metais istorija, prasidėjusi dar 3–iojo dešimtmečio Kaune.
1933 metų liepos 15 dieną mažas vienmotoris eksperimentinis lėktuvas „Lituanica“ iš JAV Niujorko oro uosto per Atlantą skrido į Kauną. Herojiškas skrydis truko 37 valandas ir 11 minučių. Naudodamiesi primityviais prietaisais, neturėdami nei radijo, nei parašiutų, kurių negalėjo pasiimti dėl per didelio svorio, lakūnai įveikė 6 411 km ir žuvo iki tikslo likus vos 650 km (mažiau kaip dešimtadaliui kelio). Numatytu laiku Kauno Aleksoto oro uoste Lietuvos didvyrių laukė 25 000 žmonių minia, ore patruliavo karo aviacijos lėktuvas.
Iki šiol nežinomos tikslios katastrofos priežastys. Manoma, kad besileisdamas laukuose dėl prastų oro sąlygų lėktuvas užsikabino už medžių viršūnių, nulaužė kelis medžius ir liepos 17 dieną 0 valandą 36 minučių sudužo tuometinėje Vokietijoje, šalia Kuhdamo kaimo, Soldino apylinkėse (dabartinė Lenkijos teritorija, Pščelniko kaimas). Kita katastrofos versija – jog lėktuvas galėjo būti pašautas nacių. Pilotų amžininkai apžiūrėję lėktuvo nuolaužas teigė, kad lėktuvas buvo suvarpytos kulkų. Tokią versiją iššaukė ir tai, kad naciai lietuviams negrąžino visų sudužusio lėktuvo dalių.
Praėjus kelioms dienoms po katastrofos, į Kauną buvo pargabenti ir žuvusių lakūnų kūnai. Lėktuvą su palaikais pasitiko apie 50 000 žmonių. Visą naktį žmonės ėjo atsisveikinti su tautos didvyriais. Iš Soldino į Kauną taip pat buvo atvežtas maišas su laiškais.
Šiuo metu S.Dariaus ir S.Girėno kūnai ilsisi Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse, o sudužusios „Lituanicos“ liekanos, kaip ir keletas asmeninių lakūnų daiktų, eksponuojamos Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.
Pasauliui šis skrydis buvo reikšmingas tiek moksliniu (tiriant oro sroves), tiek inžineriniu požiūriu (tiriant panaudoto lėktuvo tipo ir navigacijos būdų galimybes). Tai buvo antrasis tuo metu skrydžio be nusileidimo rezultatas pasaulyje. Šis skrydis – antras pagal tikslumą aviacijos istorijoje. S.Dariaus ir S.Girėno žygdarbiu taip pat buvo atvertas kelias oro paštui tarp JAV ir Europos žemynų.
Pačios lėktuvo įsigijimo ir pasiruošimo skrydžiui aplinkybės jaudina patriotus net ir šiandien: lakūnų šiam iššūkiui neparėmė jokia organizacija ar kompanija – tuo metu siautė ekonominė krizė. Trūkstamiems 249 km/val. greitį gebėjusio išvystyti lėktuvo rekonstrukcijai 3 000 dolerių telkti buvo organizuotas rėmimo komitetas, rengiamos aviacijos dienos, kurių metu už aukas lakūnai skraidino jų dalyvius, agitavo lietuvių spaudoje. 1932 m. per aviacijos šventes, kitus renginius bei iš rėmėjų aukų skridimo fondui surinkta 4 200 dolerių. Pagrindiniai aukotojai – Amerikos lietuviai.
