Šioje kino juostoje be jaunųjų artistų žiūrovai išvys ir Rolandą Kazlą, kuris sukūrė vienuolikametės Emilijos tėvo vaidmenį. Aktorius filmo „Balkonas“ bloge prisipažino, kad šis tėvo vaidmuo jam – vienas brangiausių ir artimiausių.
Kaip atsidūrėte „Balkone“?
„Balkone“ atsidūriau norėdamas pakvėpuoti šviežiu ir pasiilgtu kino kūrybos oru.
Ar tai buvo pirmoji jūsų pažintis su režisiere?
Su režisiere G. Beinoriūte nėra tekę susitikti anksčiau, tačiau apie jos darbus jau buvau girdėjęs. Taip pat palankiai ją vertino ir kiti aktoriai jau dirbę su ja anksčiau. Po pirmo susitikimo su režisiere tapo ramiau, o perskaičius filmo scenarijų - visai ramu. Jame aš atradau ir šviesą, ir tiesą, kaip sakoma ir giedama. Svarbiausia, jog režisierė nebijo būti lyg ir nešiuolaikiška, nesisitengia žūt būt šokiruoti ar kitokiom gudrybėm „kabinti“ žiūrovą. Ji kalba apie mūsų mažo gyvenimo didelius stebuklus ir tragedijų gimimus. Manau, toks kinas turi ateitį ir prasmę. Linkiu režisierei neprarasti to jautrumo, vidinės šviesos ir eiti savo siauručiu, tik jai žinomu takučiu, kuris, tikiu, išves ją į didįjį režisūros kelią.
Viename interviu sakėte, kad jau kuris laikas nebesifilmuojate televizijoje ir kine dėl to, jog nesulaukiate vertingų pasiūlymų ir įdomių scenarijų. Ar su „Balkonu“ buvo kažkas kitaip?
Man atrodo, jog daug Lietuvos aktorių jaučia darbo kine stygių. Galima tik pavydėti vyresniajai aktorių kartai, kuri turėjo galimybę filmuotis kine. Bet tie laikai buvo prieš trisdešimt metų. Oooo, kad dabar per metus būtų sukuriama tiek filmų, kiek atidaroma prekybos centrų.
Kaip apibūdintumėte savo sukurtą vaidmenį filme?
Mano patirtis kine nedidelė, tačiau kol kas šis nedidelis vaidmuo man yra vienas brangiausių ir artimiausių. Gal todėl, jog vaidinu tėtį vaiko akimis? O gal dėl to, jog ir pats turiu dukrą… Pati filmo atmosfera ir laikmetis man yra artimi. Tai – mano vaikystė. O vaikystė, kokia ji bebūtų, yra pats svarbiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis, kaip namui pamatas. Mano vaikystėje visi bijojome milicininko. Ir dideli, ir maži. Šiame filme norėjau suvaidinti taip, jog tas milicininkas nebūtų panašus į jokius kitus milicininkus, kurie būdavo vaizduojami arba perdėtai rimti ir pavyzdingi, arba šaržuoti ir kvaili. Jeigu vaikai, kurie žiūrės filmą, norėtų turėti tokį tėtį - aš būčiau laimingas.
Kas labiausiai įstrigo iš „Balkono“ filmavimo?
Žinoma, didžiausias AČIŪ tai šauniai moteriai, kuri visai filmavimo grupei gamindavo valgyti. O jos žuvienė, kurią valgome ir filme, pati skaniausia žuvienė Europoje, mano tyrimų duomenimis. O ašakos tik scenarijuje… Kadangi į filmavimus Rūdiškėse atvykdavau savo automobiliu, tai ten vieną dieną pradūriau dvi padangas: priekinę ir atsarginę.
Kuo ypatingas filmavimosi procesas, kai pagrindiniai aktoriai (taip pat filmavimo aikštelėje - jūsų kolegos) yra vaikai?
Manau aktoriui tik sunkiau, nes čia prasideda kova (arba vaidyba) be taisyklių. Vaikas visada yra vaikas. Jis visada natūralus, neprognozuojamas, todėl ir profesionalas turi būti itin atidus ir mokytis iš savo mažojo aktoriaus meistriškumo ir natūralumo… Tačiau su vaikais visada yra smagiau negu be vaikų…
Ar filmuojantis „Balkone“ teko ką nors daryti pirmą kartą gyvenime?
Pirmą kartą filmuojantis teko vairuoti tarybinį geltoną „moskvičių“. Te atleidžia man operatorius už sugadintus dublius, tačiau dėl kai kurių kaltas tas senas geltonas daiktas ir jo karbiuratoriaus nelengvas charakteris.
Ką jums reiškia filme vaizduojamas laikotarpis?
Nors dabar daugelis kratosi to laikmečio kaip velnias kryžiaus, man atrodo, jog, žvelgiant iš nūdienos, tada mes buvome savotiškai gražūs. Žinoma, visko buvo. Trūko laisvės, tačiau buvo jos troškimas ir ilgesys, trūko gerų daiktų, tačiau žmonės buvo kuklesni ir savarankiškesni. Nebuvo informacijos gausos, tačiau mokėjome klausytis ir skaityti. Nevartojom žodžių „seksas“, „pornografija“, o ėjome į pasimatymus ir nedrąsiai svajodavome apie pirmąjį bučinį. Tačiau ir tada, ir dabar mus vienijo vienas puikus dalykas – kinas.
