Ypatinga ne tik tai, kad Lietuva jokio vaidybinio filmo jaunajam žiūrovui neturėjo visą dešimtmetį, bet ir paties kūrinio siužetas. Išvysime istoriją, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip dviejų scenarijaus autorių – Modestos Jurgaitytės ir Inesos Kurklietytės – lakios fantazijos futuristinė kino fikcija. Kokia nuostaba sukausto, kai supranti, jog šią akimirką turi nusilenkti geriausiam visų scenarijų autoriui – pačiam gyvenimui, nes filme „Drugelio širdis“ pagrindinio herojaus dešimtmečio berniuko Juozapo istorija tikrove tampa vienam iš milijono vaikų.
Berniukas su širdimi išorėje
Štai kaip filmo, kurio premjera numatoma 2021 metų rudenį, siužetinę liniją pristato jo kūrėjai.
Filme „Drugelio širdis“ pasakojama istorija apie dešimtmetį Juozapą, kuris yra vienintelis iš milijono, nes gimė su širdute „išorėje“ ir išgyveno. Jo širdį saugo stiklinis gaubtas ir storas šarvas. Tėvai mažame miestelyje jį saugo nuo aštrių žvilgsnių bei žodžių.
Juozapas vengia bendrauti su vaikais, jo slėptuvė – senas apleistas dvaras. Čia berniukas randa ramybę vienatvėje. Dvare jis turi susimeistravęs Vabzdžių viešbutį ir rūpinasi jo gyventojais – vėdarėliais, tarakonais, svirpliais, drugeliais. Juozapo rutiną sudrumsčia į miestelį atsikrausčiusi bendraamžė Rugilė. Pamažu jie tampa draugais.
Ateina metas Juozapui „išsiristi“ iš tėvų meile apgaubto kokono – vasara baigiasi ir metas į mokyklą, mat iki šiol jį mokė į namus ateinanti mokytoja. Vaikams klasėje nelengva priimti ir suprasti Juozapą, jo kitoniškumą. Kiekviena diena mokykloje jam yra didžiulis išbandymas. Juozapas vengia vaikų. Įprasti bendraamžių tarpusavio santykiai jam per aštrūs. Atvira Juozapo širdutė skaudžiai reaguoja į užgauliojimus.
Kartą miestelio vaikai surengia Vabzdžių viešbučio ataką. Rugilė skuba Juozapui į pagalbą apginti vabalų namus ir įkrenta į upę. Juozapas nuo mažumės bijo vandens, tačiau šoka į upę ir gelbėja draugę. Berniuką ištinka širdies priepuolis ir jis atsiduria ligoninėje.
Toliau už šio intriguojančio siužeto vingio nebesuksime – leiskite smalsumui save užvaldyti ir laukite filmo, kuriame vaidins tokie žinomi aktoriai kaip Toma Vaškevičiūtė, Gabija Jaraminaitė, Gabrielia Kuodytė, Marius Repšys, Eglė Jackaitė, Violeta Mičiulienė, Sonata Visockaitė, Julius Žalakevičius, Lukas Petrauskas ir kt. bei daug naujų aktorių vaikų, tapsiančių šio filmo pagrindiniais veidais, premjeros. Kūrybinė komanda puse lūpų prasitaria, jog vieni pirmųjų filmą greičiausiai išvys būtent kėdainiečiai, nes premjera planuojama mūsų mieste.
O kol nekantriai laukiame, pokalbiui kviečiame Kėdainiuose neseniai viešėjusias filmo „Drugelio širdis“ prodiuserę Živilę Gallego ir režisierę Inesą Kurklietytę.
– Drauge su dar penkiasdešimties žmonių kūrybine grupe Kėdainių senamiestį paversite filmavimo aikštele. Kaip mūsų miestas papuolė į Jūsų dėmesio lauką?
Inesa: Mums reikėjo surasti jaukų miestelį, nes filme veiksmas vyksta ne mieste, o miestelyje. Galbūt pamenate prancūzų filmą „Šokoladas“, kuriame vaizduojamas be galo jaukus miestelis. Toks, kad nenusakysi, nei kur, nei kaip. Tokią erdvę su skersgatviais, istoriniais grindiniais savo filmui Lietuvoje norėjome atrasti ir mes.
Iš pradžių dėmesį buvome sutelkę į visai kitą Lietuvos pakraštį – mažesnius Dzūkijos miestelius, tačiau mūsų maestro vienas geriausių Lietuvos operatorių Viktoras Radzevičius, kine nufilmavęs be galo daug filmų, pradedant „Moteris ir keturi jos vyrai“ ir baigiant „Edeno sodu“ pasiūlė pasižvalgyti kitur. Kadangi buvo karantinas, važiuoti niekur negalima, sėdėjome ir teoriškai diskutavome, kur rasti reikiamą miestelio atmosferą. V.Radzevičius sako: „Yra toks miestas Lietuvos vidury – Kėdainiai.“ Aš sakau: „Ne – filmuosime Valkininkuose.“ Jis nenusileido, ilgai mane įkalbinėjo ir pasiūlė pirmiausia nuvažiuoti į Kėdainius. Išties likau sužavėta. Čia daug paslapties, išlikusios gilios kultūros: grindiniai, skersgatviai, bažnyčios, seni namai...
Tiesa, vieną sceną vis tik palikome filmuoti Valkininkų aikštėje, nes kitos tokios didelės senu grindiniu grįstos aikštės neradome. Taigi, vaikštinėdami po Kėdainių senamiestį, pateksime ir į Valkininkų aikštę ir vėl grįšime į Kėdainius. Kine taip jau atsitinka (šypteli).
– Ar yra tekę Kėdainiuose svečiuotis anksčiau?
Inesa: Kėdainiuose mano tėtis baigė dabar taip gražiai restauruotą gimnaziją. Tėčio brolis Apolinaras Kurklietis visą gyvenimą pragyvenęs Kėdainiuose, čia sulaukė ir savo paskutinių dienų. Tad būnant mažai šiame mieste bėgioti teko ir man. Dar ir mano mamos sesuo Kėdainiuose gyveno. Ji buvo artistė. Tais laikais čia buvo garsus liaudies teatras. Ji buvo primadona, žvaigždė, vaidinusi tame teatre. Tai buvo graži medikų kultūra. Jie vaidino, kūrė didžiausias dramas ir tai buvo nuostabu.
Živilė: O aš Kėdainiuose šiandien pirmą kartą (šypsosi). Net nejauku prisipažinti, nes Inesa turi labai gilų ryšį.
Kėdainius visai neseniai pažinau istorinėje knygoje „Dziedas“. Tai labai įdomi istorija, kurią kažkada taip pat būtų verta ekranizuoti. Per „Dziedą“ aš pažinau senuosius Kėdainius, o šiandien atvykusi pamačiau naujuosius (šypsosi). Kaip smagu, kad ir diena tokia fantastiška, puikus oras, einame per senamiestį, žmonės sveikinasi. Jaučiuosi tarsi gaiviame kurortiniame miestelyje, į kurį atvykome kažką sukurti. Štai toks įkvepiantis jausmas.
Kinas tuo ir yra žavus, jog su kiekvienu nauju projektu – nauji atradimai. Taigi šį kartą Kėdainiai irgi dovanoja atradimo džiaugsmą.
Inesa: Aš jau išmindžiojau kiekvieną skersgatvį, kuriame filmuosime, nes kinas neieško centrinių gatvių. Jis ieško kampų, kur energetika būtų gyva.
Taigi filme tą įspūdingą miestelį, į kurį tėvai atveža berniuką paslėpti nuo didmiesčio, kad žmonės nepamatytų jo paslapties, iš jo nesityčiotų, kad jam būtų gera ir lengva, mes Kėdainiuose ir kursime.
– O kaip gimė unikalus šio filmo scenarijus – apie berniuką, vienintelį iš milijono?
Inesa: Filmo scenarijus parašytas pagal Modestos Jurgaitytės knygą „Ypatingas“. Vis tik prodiuserinis Živilės žingsnis mane pribloškė. Ji paskambino ir pasakė: „Esu užmetusi tinklus į Lietuvos leidyklas gaudydama vaikišką literatūrą, kad ji dar nebūtų atspausdinta ir kad mes pagal vieną iš tų istorijų sukurtume kino scenarijų.“ Taip į tinklą papuolė M. Jurgaitytės novelė „Jo vardas Juozapas“. Kino scenarijus buvo parašytas anksčiau negu išėjo knyga „Ypatingas“. Živilės dėka mudvi su M. Jurgaityte sukūrėme filmo scenarijų ir Lietuvos kino centras jį palaimino.
Vaikai, kurie vaidins filme, labai charizmatiški. Juos surinkome iš visos Lietuvos: Klaipėdos, Kupiškio, Panevėžio, Vilniaus. Taigi išeis toks visos šalies filmas (nusišypso).
Živilė: Filmą kursime ne tik Kėdainiuose – filmuosime ir kitose Lietuvos vietose, tad smagu, jog ir aktoriai vaikai yra iš skirtingų Lietuvos miestų.
Inesa: Vis tik miestelio centru taps Kėdainiai. Atvykę čia mes gyvensime dvi savaites. Tad filmavimo laikas, manau, bus tikra atrakcija kėdainiečiams. Jie savo senamiestį pamatys kitokį, dar sykį pažvelgs ir supras, koks jis įspūdingas, iš naujo pamils skersgatvius, gatveles, Kranto, Džiazo gatves, varpinę, samariečių namą.
Pirmiausia visas šias erdves išvaikščiojome internete su programa „Google maps“ (šypsosi), o paskui su komanda atvykome pasižiūrėti gyvai.
Mums labai svarbu, kad miestas su mumis bendradarbiautų. Galbūt reikės atidaryti ar uždaryti langines, reikės žmonių: nuo jaunų iki senų masuotės filmavimams. Kai į miestą ateina kinas, nebūna taip, kad atvažiuoja filmavimo grupė ir atsiriboja nuo miesto. Ne, miestas kiną kuria drauge. Taigi viliuosi, jog susidraugausime.
– Tai kėdainiečiams atsiveria galimybė irgi papulti į masines scenas?
Inesa: Be jokios abejonės. Mes ieškosime įvairiausių veidų: ir vaikų, ir senelių. Labai smagu, kai miestas gyvas ir dirba kine (nusišypso).
– Živile, kuo Jus patraukė būtent Juozapo istorija?
Živilė: Tuo metu bendravau su leidėja Daiva Rudyte. Ji man siūlė ne vieną novelę. Vis tik kaskart tai buvo dar ne tai, ko ieškojau. O kai perskaičiau M. Jurgaitytės novelę „Jo vardas Juozapas“, likau sužavėta. Tai tebuvo dviejų puslapių istorija, regis, gerokai per trumpa 90 minučių trukmės filmui, bet toje novelėje buvo viskas, ko reikia. Kūrinys mane užkabino kaip žmogų. Mane užkabino pagrindinio herojaus situacija, jos išskirtinumas, trapumas ir stiprybė viename.
Pagrindinis herojus turi negalią – jo širdutė yra išorėje, ją dengia odos sluoksnis, bet plaka ji išorėje, dėl to berniukas širdutę turi saugoti po stikliniu gaubtu. Juozapas yra kitoks, gimęs vienintelis iš milijono pasaulyje. Jo gyvenimas saugomas tėvų meilės ir susikurto vabzdžių pasaulio, kuriame berniukas atsiskleidžia, bet yra atsiribojęs nuo bendravimo su kitais miestelio vaikais. Juozapas išgyvena traumą, nes negali bendrauti, atsiverti. Patirdamas savo išskirtinumą ir galbūt dėl to negalėdamas susirasti draugų, jis vis tik nugali savo baimę. Tai novelės siužetas, o scenarijus augo, jame atsirado Juozapui atsiskleisti padėjusi mergaitė. Berniuko linija, palyginus su likusia novelėje, dabar tėra užuomazga, bet to ir reikia – pirminės užuomazgos, nes nuo tos stiprybės prasideda istorija.
– O ką autorė M. Jurgaitytė mano apie taip išaugusią savo novelę?
Živilė: Modesta labai džiaugiasi. Jai tai didžiulė dovana. Modesta net nesvajojo, kad jos parašyta novelė taps pagrindu dideliam filmui vaikams. Be to, knyga „Ypatingas“ dar išrinkta ir kaip gražiausiai apipavidalinta šių metų knyga.
– Sakote, kad pirmiausia ši istorija jus užkabino ne kaip režisierę ar prodiuserę, o kaip žmogų – pirmiausia palietė širdį?
Inesa: Tai neatsiejami dalykai.
Živilė: Istorijose visada pirmiausia ieškau to, kas mane jaudina. Aš renkuosi kitą prodiuserinį kelią – einu per jausmą. Kai mane užkabina kaip žmogų, tada galiu nerti ir atiduoti visą save, kad ta istorija taptų gyva – filmu ar kūriniu. Tai mano visų filmų pagrindas, kaip buvo ir „Emilija iš Laisvės alėjos“. Kai darai iš širdies, tada tavo idėja iš paskos veda labai daug žmonių. Jie tai jaučia ir buriasi į tokius projektus.
– Neįmanoma pro akis praleisti pomėgio, kuriuo susižavėjęs pagrindinis filmo herojus Juozapas.
Inesa: Turėjome sugalvoti, kuo pagrindinis herojus Juozapas būtų unikalus. Scenarijus pradėtas rašyti prieš trejus metus. Tada buvau ką tik grįžusi iš Vokietijos Manheimo mieste vykusių Lietuvių kultūros dienų. Ten vidury miesto mačiau pastatytą vabalų viešbutį. Tada šis terminas Lietuvoje nebuvo žinomas. Vabalų viešbutis – tai tolerancijos viršūnė. Ten auginami tarakonai, uodai, mašalai – visas pasaulio brudas, nuo kurio mes įprastai bėgame, o štai kažkas vabalams pastato didžiulį miestą su dangoraižiais, gatvėmis.
Pagalvojau, kad mūsų Juozapas turi mylėti gamtą ir auginti vabalų miestą. Mes norime vaikus grąžinti į gamtą. Filmuosime Šušvės draustinyje, Josvainiuose. „Google maps“ mus atvedė ten, kur yra geriausi „bezdžionių“ tiltai Lietuvoje – į Kėdainių apylinkes. Čia atradome tai, ko mums reikia.
– Ar tai bus pirmas Jūsų filmas vaikų auditorijai?
Živilė: Man pirmas, bet Inesai ne. Ji 2007 m. sukūrė netoli Šiaulių filmuotą „Varnų ežerą“, kuris apvažiavo labai daug pasaulio festivalių. Už šį filmą netoli istorinės Olimpijos Graikijoje vykusiame tarptautiniame Olimpijos festivalyje buvo įvertinta geriausios režisierės titulu.
Inesa: Šis festivalis man atnešė daug sėkmės. Paskui aš daug kartų į šį festivalį sugrįždavau ir kaip žiuri narė, taip pat po kelerių metų atvykau su dokumentiniu filmu „Gegučių vaikai“ apie vaikus našlaičius, kurie adaptuojami kitose šeimose. Filmas tapo geriausiu dokumentiniu filmu.
Živilė: Inesa yra įvertinta Vokietijoje, Frankfurte, LUCAS filmų vaikams ir jaunimui festivalyje už ypatingą žvilgsnį į vaikus, kur su gausia vaikų žiūrovų auditorija diskutavo tolerancijos, patyčių temomis.
Inesa: Filmas „Drugelio širdis“ – apie draugystę, bet šalia atsiduria ir psichologinės patyčios – kaip mes sugebame žvilgsniu ar žodžiu, ne fiziniais veiksmais, vienas kitą skriausti, naikinti. Mūsų visuomenei tai dar labai aktualu. Deja, vaikai šia tema diskutuoti dar nemoka ir ne visada gali išreikšti savo mintis.
Planuojame po filmo diskutuoti su vaikais apie patyčias, bendravimą, draugystę. Taip darėme per miestelius keliaudami su filmu „Varnų ežeras“. Patirtys labai įdomios. Lietuvos regionuose vaikai atsiskleidžia labai skirtingai. Viskas priklauso nuo to, kiek jie paruošti atvirai diskusijai, kokios asmenybės juos ugdo, supa.
– Lietuva kol kas negalėtų pasipuošti tolerantiškiausios visuomenės karūna. Tad, kaip manote, ar mūsų šalies publika pasiruošusi tokiam filmui?
Živilė: Manau, kad Lietuvos auditorijai reikia tokio filmo ir jis, deja, pasirodo jau pavėluotai. 10 metų neturėti filmo vaikams Lietuvoje, kuriame pagrindinius vaidmenis kuria vaikai, yra absurdas. Labai gerai, kad Kino centras ėmėsi iniciatyvos skatinti filmų vaikams kūrimą, todėl tų filmų atsiras. O mes po tokio ilgo laiko turbūt būsime pirmoji kregždė.
Juk kas didžiausi žiūrovai Lietuvos kino teatruose? Vaikai. Ir jie daugiausia žiūri holivudinę animaciją. Mūsų žiūrovas, kuriam filmu „Drugelio širdis“ siunčiame žinutę, yra 7–14 metų.
– Živile, nesibaiminat kurti pirmąjį filmą vaikams?
Živilė: Sako, kine sunkiausia dirbti su gyvūnais ir vaikais, tad baiminuosi (nusišypso). Bet man daug drąsiau, nes šalia Inesa. Ji išmano darbo su vaikais niuansus.
Inesa: Mano raktas – bendrauti su vaikais kaip su suaugusiais. Jie turi suprasti į kokią didelę kelionę leidžiasi. Živilei nuo pirmos dienos sakiau, kad renkant aktorius vaikus kastingą reikia daryti ir vaikams, ir tėvams, nes jei iš tėvų vaikas neturės visiško palaikymo, bus sunku. Mums labai svarbu, kad visų šių vaikų tėvai yra 100 proc. už, jie džiaugiasi ir nori, kad vaikai įveiktų šią sunkią kelionę, kuri, žinau iš patirties, pakeis jų gyvenimus.
– Filme užčiuopsite labai jautrius psichologinius momentus. Ar dėl to reikia su vaikais dirbti papildomai, kad jie tinkamai suprastų, ką jų kuriamas herojus išgyvena?
Inesa: Berniukas, kurį atrinkome Juozapo vaidmeniui, labai intensyviai dirba. Jis keletą kartų važiavo pas gydytojus ortopedus į Kauną, kur jam pagal jo kūną liejama speciali gipsinė masė, daromas šarvas – labai brangi, profesionali medicininė ortopedinė priemonė. Turiu nuotraukas iš šių išvykų. Jos įspūdingos: vaiko akys visiškai pasikeičia, kai jis supranta, ką reiškia būti tame šarve, kad jam reikės vaikščioti su tuo šarvu širdelei saugoti.
Živilė: Tai išties labai unikali istorija. Turiu draugą chirurgą, kuris Anglijoje dirba su vaikų širdelių chirurgija. Kaip tik tuo metu jis buvo atlikęs labai sudėtingą neeilinę operaciją – kūdikio širdelę iš išorės grąžinęs į vidų. Filmo pagrindinio herojaus Juozapo negalia yra šio mano bičiulio kasdienis darbas, tad džiaugiuosi, jog galėjau su juo pasikonsultuoti. Dabar, pažengus medicinai, su tokia negalia gimęs žmogus gali gyventi beveik pilnavertį gyvenimą. Juozapas tai ir parodys.
Inesa: Po filmo „Drugelio širdis“ Kauno „Ortopedijos technika“ kurs dokumentinį filmą apie Juozapo širdutės šarvo kūrimą. Tai bus tarsi edukacinė priemonė.
– Pabaigai dar pasmalsausiu, o kaip gimė pavadinimas „Drugelio širdis“?
Inesa: Drugelis – kone peršviečiama gyvybė, be galo trapi, ją galime pražudyti tiesiog suspaudę saujoje. Toks pat emociškai trapus ir mūsų Juozapas, ir kiekvienas iš mūsų.
– Labai ačiū, Inesa, Živile, už šį susitikimą ir nekasdienišką pokalbį. Tikiu, jog kėdainiečiai nekantriai laukia, kada pagaliau išvys jūsų kūrybinę komandą mūsų miesto gatvėse. Iki pasimatymo ten!
