Dokumentinio kino stiliumi nufilmuotą juostą apie piligrimystę – „Sielos takai“ („Path of the Soul“, rež. Zhang Yang) – komentuoja Vilniaus universiteto Orientalistikos centro dėstytoja, Kinijos ir Tibeto specialistė, keliautoja, rašytoja, fotografė Ieva Rutė.
„Tibeto tema Lietuvoje mėgstama, ja nemažai spekuliuojama, Tibetas idealizuojamas, o nemaža dalis „Šangrilos mito“ užburtų vakariečių būriais traukia link šventu laikomo Kailašo kalno, įsivaizduodami esą piligrimais. Tačiau Tibetas kitoks, nei kuria mūsų laki vaizduotė ar gražūs kelionių bukletai... Piligrimystė, į kurią išsiruošia tibetiečiai, galbūt tik kartą gyvenime, nėra turistinė kelionė.
Svajojantiems apie Tibetą, o ypač užburtiems paslaptingojo Kailašo kalno kerų, „Kino pavasaris“ šiemet pristato dokumentinį filmą apie piligrimų kelią iš nuošalaus Tibeto kaimelio į Lhasą ir prie šventojo Kailašo kalno. Čia neišgirsite paaiškinimų, ką reiškia filme matomos budistinės praktikos elementai, ką simbolizuoja nusilenkimas ir kodėl šį sunkų 2000 kilometrų kelią žmonės pasirenka ne važiuoti, skristi, o įveikti nusilenkimais. Žiūrovas nuo pat pirmųjų kadrų tampa egzotiškos tibetietiškos buities ir gyvenimo stebėtoju. Jis panardinamas į prieblandoje išnyrančius vaizdus, buities garsus, veiksmus ir tibetietiškus pokalbius, kurių prasmė tokia pat tolima, kaip ir vaizdiniai.
Filmo režisierius dokumentuoja paprastų tibetiečių gyvenimą nė kiek jo negražindamas. Žiūrovui pateikiama mažo kaimelio gyvenimo nuotrupa, kurioje kamera, tarsi tyrėjo etnologo užrašai, dokumentuoja kasdienio gyvenimo trupinius, pokalbius, leidžiančius pačiam žiūrovui suvokti, o gal susikurti juose glūdinčias prasmes. Išgirdę apie sprendimą keliauti į piligriminę kelionę, vienas po kito prie piligrimų jungiasi kiti kaimelio gyventojai ir kiekvienas jų turi savų priežasčių ir argumentų, kurių prasmė žiūrovui tiek pat tolima, kaip ir Kailašo kalnas, prie kurio išsiruošia piligrimai.
Kelionė, kurią kartu su piligrimais keliauja žiūrovas, tampa gyvenimo atspindžiu, kuriame stebime ir gimimą, ir mirtį, ir kasdienius piligrimų gyvenimo rūpesčius bei maldas. Šiek tiek gaila, kad Kailašo dalis trumpoka, tačiau, žinant kaip smarkiai kontroliuojamas šis pasaulio keliautojų ir piligrimų garbinamas kalnas, džiugu, kad leido pamatyti nors tiek.
Filmą rekomenduočiau pažiūrėti besidomintiems Tibetu, jo kultūra ir religija. Ypač rekomenduočiau svajojantiems apie kelionę prie Kailašo ir vadinantiems save piligrimais. Gal filmas leis suvokti, kad šis kalnas nėra eilinė turistinė kryptis, o patogiame autobuse besėdintis ir ant minkštos lovos miegantis turistas vargu ar galėtų būti vadinamas piligrimu.“
Plačiau apie filmą skaitykite čia.
