Dar 1990-aisiais, gegužės 21-ąją, kuomet Sovietų Sąjunga buvo paskelbusi Lietuvai ekonominę blokadą, garsus rusų kino kūrėjas Aleksandras Sokurovas nufilmavo trumpametražę juostą „Paprasta elegija“ („Prostaya elegiya“). Joje jis užfiksavo kelias minutes iš Aukščiausiosios Tarybos pirmininko dienos. Šis sėdi prie pianino, groja M.K.Čiurlionio preliudus, o kamera lėtai žvalgosi po kabinetą, nusikelia už lango, kur minia žmonių dalyvauja mišiose, ir grįžta atgal. Tik preliudus keičia žmonių giedojimas, o šalies vadovas jau sėdi prie darbo stalo.
Kas ir kokie esame, ką kuriame ir kuo tampame?
Kodėl tai miniu? Nors Loznicos ir Sokurovo filmai labai skirtingi – sukūrimo aplinkybėmis, meniniais sprendimais, nuotaika, režisierių laikysena ir net emociniu paveikumu, tačiau juos žiūrint galima pajusti žodžiais sunkiai artikuliuojamą suvokimą, kad matai tautos savimonės aktą, kuris tiesiog negali nejaudinti: kas ir kokie esame, ką kuriame ir kuo tampame?
