Įvairiausių valstybinių jubiliejų proga prisikaupė daug labai vienas į kitą panašių filmų, kurių pagrindinis tikslas, atrodo, kone edukacinis – šviesti tautą apie jos didingą praeitį, svarbiausius istorinius įvykius bei herojus. Tiesmukai, be didelių ambicijų – kad būtų paprasta ir aišku, kone tautiškumo propaganda. Ir tų filmų metas dar nesibaigė: ne visi spėjo atsiskaityti už gautus jubiliejinius finansavimus.
Neteigiu, kad kurti apie savo tėvynę ir jos praeitį yra blogai. Blogai tai, kad dauguma tų patriotinius jausmus turinčių kurstyti kino produktų atrodo iškepti pagal tą patį šabloną. O gi galima pabandyti sugalvoti kokią nors įdomesnę, netikėtą prieigą prie mitų, herojų bei pačios istorijos. Pasitaiko tik pavienių atvejų.
Dokumentiniu filmu „El Padre Medico“ debiutuojantis režisierius Vytautas Puidokas įrodo, kad norint kalbėti apie žymę istorijoje palikusius asmenis nebūtina remtis didžiaisiais pasakojimais – galima atsigręžti į kažką, kas tiesiog paliko didelį įspūdį ir sukėlė norą kapstytis giliau, ieškoti, rasti savo tiesą. Kažką, kas nėra visuotinai žinoma, bet gali patraukti dėmesį, intriguoti, pateikti naujos informacijos. Nors šis filmas ir nėra skirtas jokiai valstybinei šventei paminėti, tačiau pasirodymo laikas nejučiom verčia jį persvarstyti bendrame kontekste: štai, praėjus savaitei po „El Padre Medico“ pasirodymo, į kino teatrus paleidžiamas dokumentinis filmas „Partizanas“, ir, nors abu renkasi skirtingas pasakojimo ir santykio su istorija strategijas, savo tematika dera prie raudonai pažymėtos datos kalendoriuje.
Puidokas pristato Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį – legendomis ir mitais apipintą asmenybę. Jis ir gydytojas, ir kunigas, ir filantropas, savo rankomis sukūręs plaukiojančių ligoninių tinklą. Iš jo legendos galima susidaryti įspūdį, kad jis – kone šventasis, gelbėjęs ir globojęs Amazonės baseine gyvenančius žmones. Herojus, kuris, net ir praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po savo mirties, yra gyvas su juo dirbusių žmonių prisiminimuose. Ir dar kaip gyvas. Taip, kad bendruomenės, kuriose jis buvo įsisukęs, vis dar aptarinėja jo veiklas ir bando išsiaiškinti, kaip gi čia vis dėlto buvo. Ar tik nebus šventumas ir užsidirbtas statusas pridengęs jo padarytų nedorybių?
Režisierius Bendoraičio – El Padre Medico – portretą konstruoja pasitelkdamas vietinių pasakojimus ir juos dėlioja dramaturgiškai motyvuotai. Pradėdamas nuo tų, kurie patvirtina herojaus kilniaširdiškumą, režisierius po truputį mėto užuominas apie tai, kas slypi už šio fasado.
Kiekviename atsiliepime užuomazgų vis daugiau ir daugiau: iš pradžių kyla klausimai dėl jo kompetencijų, tuomet - klausimai dėl seksualinės orientacijos ir santykių su jaunuoliais. Aptariamas neaiškiomis aplinkybėmis įvykusi vyro žūtis – jo žmona įsitikinusi, kad tai Bendoraičio darbas, nes pasirinktas žmogžudystės metodas įkandamas tik tam, kuris supranta žmogaus anatomiją...
Stebint, kaip iš pabirų, bet tarpusavyje glaudžiai susijusių fragmentų dėliojamas legendomis apipintos asmenybės portretas, negali nesižavėti filmo kūrėjų gebėjimu atsilaikyti prieš legendą ir įrodyti, jog egzistuoja kelios tiesos, net jeigu ir kalbama apie nusipelniusias asmenybes. Šventųjų nėra, yra tik konstrukcijos. O save Bendoraitis susidėliojo taip, kaip norėjo, nuo pačių pagrindų – apie jo praeitį niekas nežinojo, o jo šeima buvo įsitikinusi, kad šis taip ir pradingo. Koks siurprizas būtų šeimai sužinojus...
Režisierius, po peržiūros paklaustas, ar žmonės žinojo, kas vyko, ar tik dabar pradėjo aiškėti tiesa, atsakė, jog panašu, kad Bendoraitis turėjo nemažai įtakos bei galios, todėl net jei ir buvo žinoma jo tamsioji pusė, tam svarbos nebuvo teikiama. Ir dar, anot Puidoko, į filmą papuolė tik tie pasakojimai, kuriems pagrįsti atsirado bent kokių įrodymų. Kiek dar „El Padre Medico“ kūrėjai atkapstė informacijos, kuri yra tarytum liminalinėje būsenoje tarp tiesos ir netiesos, nes tiesiog nėra kaip ją pagrįsti? Lieka daug vietos intrigai.
Ir jeigu norint, kad filmas apie tautos herojus būtų žiūrimas, jį reikia pateikti aiškiai mintis artikuliuojančia kino forma, tai „El Padre Medico“ atitinka kriterijus. Forma gal net kiek primena televizinę dokumentiką – kurioje daug pasakojimo, vadinamųjų kalbančių galvų, įspūdingų gamtos vaizdų. Bet nepretenzinga, aiški forma yra užpildyta įdomiu, smalsumą žadinančiu bei intriguojančiu turiniu, spalvingais personažais, kurių charizma ir iškalbingumas kartais priverčia ir nusijuokti. Vyras, pasakojantis, kaip Padre visiems dalina tabletes, nemigos kamuojamas Padre kolega, svarstantis, kaip Jėzus Kristus elgtųsi insomnijos akivaizdoje: detektyvinį tyrimą padedančių įvykdyti pasakojimų autoriai tampa ne tik detalėmis, kurias reikia įstatyti į dėlionę, bet ir virš dar vienos pažintinės dokumentikos pakylėjančiais kūrinio elementais. Be jų atskleidimo būtų tiesiog nyku.
Festivalio „Nepatogus kinas“ metu pirmiausiai pasirodęs „El Padre Medico“ iš tiesų yra ganėtinai nepatogus filmas. Nes išjudinti nusistovėjusį kanoną yra drąsu ir labai nepatogu kitų, saugioje zonoje bandančių išlikti filmų atžvilgiu.
