Ketvirtadienio vakarą simbolinės „paskutinės vakarienės“ metu apie 400 su Lietuvos kino gyvenimu susijusių žmonių dalijosi prisiminimais, drauge fotografavosi ir dėjo autografus ant Lietuvos Kino studijos sienų.
Garsus kino operatorius Algimantas Mikutėnas apgailestavo dėl tokio Lietuvos kino namų likimo.
„Grįžau iš Maskvos ir pamačiau pusę kino studijos nugriautą. Apsiverkiau ir tiek, kokie dar jausmai gali būti“, – sakė A.Mikutėnas. Jis teigė nesuprantantis, kodėl Lietuvoje nepaisoma pažadų, o kino industrija griaunama. „Sugriaut sugriovė, o naujos kino studijos nepastatė. Kas iš tų gyvenamųjų namų... Viskas veikė, galbūt reikėjo šiek tiek renovuoti ir tiek“, – kalbėjo kino operatorius. Jo teigimu, Lietuvos kino studijos situacija subjuro, kai jai vadovavo Robertas Urbonas, neva tais laikais buvo prisirinkta skolų, o vėliau studija atiduota privatizuoti.
Sugriaut sugriovė, o naujos kino studijos nepastatė. Kas iš tų gyvenamųjų namų... Viskas veikė, galbūt reikėjo šiek tiek renovuoti ir tiek.„Juk tokia teritorija. Kur dabar dirbsime? Nežinau, eisime į savivaldybę. Žadėjo Vilniaus meras lyg ir Kirtimuose patalpas, bet kad jo paties kėdė kliba, gal Skaidiškėse, niekas neaišku“, – svarstė A.Mikutėnas. Anot jo, ketvirtadienį Lietuvos kino studija atrodė kraupiai, tarsi „po Černobylio“. „Dėl pastatų tai nieko, pastatys naują, bet dėl kino juostų... Kur visa tai, kas buvo kino studijoje yra, niekas nežino. Gal po privatizavimo visa filmoteka buvo kur nors pervežta. Juk tai mūsų turtas, kino juostos, fonogramos...“ – apgailestavo kino menininkas.
Operatorius A.Mikutėnas |
Kalbėdamas apie surengtą simbolišką atsisveikinimą su kino studijos patalpomis, A.Mikutėnas liūdnai juokavo: „būsime, kaip tie, Leonardo Da Vinci paveiksle „Paskutinė vakarienė“.
Prarasti milijonai
Tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ vadovė Vida Ramaškienė, anksčiau buvusi Kino tarybos nare, teigė, kad su Lietuvos kino studija dar 2004-aisiais buvo pasielgta neteisingai ir nepaisant valstybės interesų. „Lietuvos kino studija su visais jai priklausančiais pastatais, rekvizitu bei kino archyvu buvo parduota už 14 mln. Lt. Žinau, kad vėliau valstybei buvo pasiūlyta atpirkti kino archyvą už 50 mln. Lt. Taip neturėtų būti, čia tas pats, kas buvo su kino teatru „Lietuva“, – piktinosi V.Ramaškienė.
Kad lemiamas smūgis LKS buvo suduotas 2004-aisiais, sutiko ir kino kritikė, kino istorikė Živilė Pipinytė. „Visas kino archyvas buvo pradėtas naikinti, kai studijai ėmė vadovauti R.Urbonas. Tos juostos, kurios dabar guli griaunamuose studijos pastatuose, vargu ar kam betinkamos naudoti. Juk jos turėtų būti tinkamai saugomos. Daug kas buvo išmesta, dalis atsidūrė Valstybės archyve. Žinoma, Lietuvos kino studijoje buvo likusios kai kurios kopijos. Kai filmai naikinami, visada yra skaudu“, – sakė kino ekspertė.
„15min“ kalbinti Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus atstovai teigė, kad LKS situacija ir kalbos apie prarastą kino archyvą, išdraskytą rekvizitą, kostiumus, kino juostas yra tik pačios kino studijos ir jos vadovo reikalas. „Jei archyvas dingtų, tada būtų kita kalba, aiškintumėmės“, – sakė ministerijos atstovė spaudai Vaiva Gogelienė.
Su UAB „Lietuvos kino studija“ direktoriumi Ramūnu Škiku „15min“ visą ketvirtadienį susisiekti nepavyko, jis neatsiliepė telefonu.
Istorija
Lietuvos kino studija buvo įkurta 1940 metais. Privatizavimas įvyko 2004 m. Tada už 100 proc. jos akcijų investicijų bendrovės „Hermis fondų valdymas“ kontroliuojama įmonė „Telivesta“ sumokėjo 14,15 mln. Lt. Vėliau ji LKS pastatus ir sklypą pardavė „MG Baltic“ koncernui priklausančiai bendrovei „MG Valda“. Ši studijos teritorijoje ketino pastatyti ekologiškus namus. LKS turėjo išsikelti į naujas patalpas šalia Minsko plento, tačiau šios taip ir nebuvo įrengtos.