Hillbilly Elegy, rež. Ron Howard / Netflix
Tai vienas tų filmų, kuriame matome skurdžią Amerikos provinciją, darbininkų klasei priklausantys veikėjai kalba lyg burnoje gromulotų karštą bulvę, o išvada aiški dar net nepradėjus žiūrėti: gyvenime svarbiausia yra šeima, nuo jos nepabėgsi, teks susitaikyti.
Kartu tai vienas tų filmų, kurio aktoriams teikiami „Oskarai“, nes šie neatpažįstamai persikūnija (laukiam nominacijos Glennai Close) bei vienas tų, kuris sukurtas pagal tikrą istoriją, vadinasi, pabaigoje išvysime realius asmenis ir galbūt šiek tiek susigraudinsime.
Daugiau kaip ir nėra ką pridurti. Nebent tai, kad pagal J.D.Vance‘o memuarus sukurta drama apie jaunuolio brendimą (kinematografinis bildungsroman), jo toksiškus santykius su į narkotikus įklimpusia motina (Amy Adams), bandymą išsivaduoti iš slegiančios praeities ir troškimą pradėti savarankišką gyvenimą, atrodo kaip atklydusi iš 90-ųjų kino. Senamadiška ir pernelyg literatūriška. Su pasakotoju už kadro ir tvarkinga tiesiogine kalba.
Suprantama, po mistinių Dano Browno knygų ekranizacijų, „Žvaigždžių karų“ epopėjos ir dokumentikos apie Pavarotti amerikietis Ronas Howardas norėjo kažko paprastesnio ir tradiciškesnio. O kas gali būti tradiciškiau nei dar viena amerikietiškosios svajonės variacija.
Matome, kaip herojus augo skurde, kentė disfunkcinę šeimą, bet sukandęs dantis daug mokėsi, sėkmingai baigė mokyklą, įstojo į universitetą ir tapo kapitalistu respublikonu – valio!
Hillary, rež. Nanette Burstein / Žmonės Cinema
Be jokio pagražinimo. Su tokiu nusiteikimu režisierė pradeda keturių dalių serialą apie vieną įtakingiausių šiandienos politikių Hillary Clinton ir šią vidinę nuostatą įgyvendina iki galo. Ar bent jau taip mano daranti. Juk mums nuo pradžių aišku, kad kūrybinė komanda yra politikės pusėje ir kad pamatysime išsamų, keleto tamsesnių pustonių neišvengusį, bet finale vis tiek – gražų politikės kino portretą.
Čia yra visko: asmeninio gyvenimo detalių, politikos užkulisių, bendražygių pasakojimų, beprotiškos prezidentinės kampanijos peripetijų, kontraversijų, skandalų ir nelengvų klausimų, į kuriuos Clinton atsako stoiškai ir, norisi tikėti, nuoširdžiai.
„Hillary“ – tradicinis kalbančių galvų kinas, kuris įdomus tol, kol žiūri, o baigęs greitai pamiršti. Bet tai ne priekaištas.
Kaip yra iš tikrųjų, niekada nesužinosime, bet mums tai neturėtų rūpėti. Įdomiau stebėti, kaip šis portretas tapomas, kokius dažus režisierė pasirenka ir kokius potėpius atlieka. Dažai – aukščiausios kokybės (archyvas, nuotraukos, interviu), judesiai platūs (nuo vaikystės iki siekio tapti šalies prezidente), o potėpiai tikslūs (montažas). Viskas čia atrodo nepriekaištingai, akys lengvai slysta vaizdais.
Matai, kad režisierė išmano amatą. Iš jos galėtų pasimokyti, pavyzdžiui, Donatas Ulvydas, kuris imdamasis Dalios Grybauskaitės portreto (filmas „Valstybės paslaptis“) sugebėjo išraityti tik lozungą ant plakato. Būtent – matai amatą, o ne meną. „Hillary“ – tradicinis kalbančių galvų kinas, kuris įdomus tol, kol žiūri, o baigęs greitai pamiršti. Bet tai ne priekaištas.
Be politinės virtuvės (nors tai susiję) čia įdomiausia moters politikės patirtis išskirtinai vyriškame pasaulyje. Kokiai ir kaip jai atrodyti? Ar atitikti visuomenės lūkesčius, ar jiems priešintis ir taip iškart susilaukti neigiamos reakcijos? Kokią save pozicionuoti ir įtvirtinti žmonių akyse – sausainukų žurnalistams padalijančios nuosaikios pirmosios ledi ar už lygias moterų teises kovojančios politikės?
Tai klausimai, kurie nekirba politikų vyrų galvose, nes prie jų niekada neprieis rinkėjai ir nepatars: daugiau šypsokitės; vilkėkite kitos spalvos kostiumą. Jiems, skirtingai nei moterims, viešumoje svarbu būti, o ne atrodyti. Tiksliau, visuomenė tik tiek iš jų reikalauja.
Taigi serialas „Hillary“ kartu (ar net pirmiausiai) yra ir kaleidoskopiškas pasakojimas apie vargus dėl lyties. Apie moterų padėtį politikoje ir visuomenėje, apie lyčių lygybę ir feminizmą, apie moterų reprezentacijas ir įvaizdžius. Be jokio pagražinimo – čia pat papudruojant ir padažant prieš režisierės kamerą sėdinčią Clinton. Kaip (savi)ironiška.
David Attenborough: A Life on Our Planet, rež. Alastair Fothergill, Jonathan Hughes, Keith Scholey / Netflix
Su Davido Attenborougho balsu dokumentikoje gali konkuruoti nebent Wernerio Herzogo tembras. Nesvarbu, pasakotų apie ugnikalnius, Antarktidos pingvinus ar jūros dugne besiporuojančius langustus, šie gamtos reiškiniai atsiveria kaip ypatingi slėpiniai. Jaučiama kantrybė ir didelė meilė. O poveikis – kaip lopšinės ar raminamųjų.
Tačiau šįkart – nieko ramaus. Jei „Planet Earth“ serijose Attenboroughas tik retoriškai klausdavo, ar pavyks išsaugoti Žemę tokią, kokia ji yra dabar, tai šis filmas jau skamba kaip konkretus atsakymas (ne, nepavyks) ir raginimas skubiai veikti (laiko vis mažiau). Tai – nebe lopšinė, o budinimas purtant už peties.
Šiltėja klimatas, tirpsta ledynai, kyla vandens lygis, iš gelmių išsiskiria metano dujos, nyksta ištisos gyvūnų rūšys – ir visa tai per mažiau nei 90 Žemės metų. Tiek, kiek gyvena pats Attenboroughas. Taigi ir ši dokumentika – žvilgsnis į drastiškus planetos pokyčius vieno žmogaus akimis.
Režisierių sumanymas derinti globalumą su asmeniniu vieno žmogaus gyvenimu ir lėtas bei visažinis Attenborougho kalbėjimas tiesiai į kamerą negali nejaudinti. Nereikėjo jokių milijonų ar tūkstančių metų –per nepilną šimtmetį laukinės gamto teliko vos 35 proc. Ir bus vis blogiau. Kad tą įrodytų, kūrėjai imasi skaičiavimų ir žiūrovui pateikia liūdnas ateities prognozes, kurių poveikiui atsparūs gali likti tik visiški beširdžiai.
Kartu šis filmas – ne tik demonstravimas, kaip viskas eina velniop, ir raginimas pabusti.
Žinoma, mes jau šimtus kartų matėme degančius atogrąžų miškus, sausros nualintus plotus, megapolių kaminus su dūmų kamuoliais, padangų kalnus ir plyname miško kirtime klajojantį kokį nors žvėrį (šįkart – orangutangą), bet panašu, jog nėra kito būdo, kaip budinti žmonijos sąmoningumą. Būtina rodyti nepatogią tiesą. Imti šokiruojančiais skaičiais ir į sąmonę įsirėžiančiais vaizdais. Dar ir dar kartą.
Kartu šis filmas – ne tik demonstravimas, kaip viskas eina velniop, ir raginimas pabusti. Attenboroughas pateikia aiškias kryptis, ką šiandien reikia daryti, jei norime išsaugoti tai, ką vis dar turime. Patarimai labai konkretūs: vandenynuose įteisinti nežvejybines zonas, puoselėti ekstensyvią žemdirbystę, naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, stabdyti miškų kirtimus. Daug kas girdėta, ar ne? Dar pridėčiau nuo savęs – nerinkti į valdžią kvailių.
Bet svarbiausia – įsisąmoninti paprastą, bet daugeliui vis dar sunkiai įkertamą tiesą. Gamta nėra mūsų namai. Gamta yra gamtos namai. Taip, ji sumenks, jai reikės laiko atsitiesti ir atsikovoti savo plotus. Bet ji be mūsų išgyvens. Tai mes, žmonės, neišgyvensime be jos.
Todėl neatsitiktinai filmas prasideda ir baigiasi vaizdais iš Černobylio. Gamta čia tiesiog veši. Tik žmogaus – nė kvapo.
Gloria Bell, rež. Sebastián Lelio / Netflix
Apie gebėjimą (ir tikrai ne meną, kaip dabar mėgstama kartoti) gyventi savo gyvenimą. Taip būtų galima pasakyti, apie ką šis čiliečio Sebastiáno Lelio filmo „Glorija“ (2013) perdirbinys. Kitaip tariant –amerikietiškoji jo versija.
Sunkiau būtų atsakyti į klausimą, kodėl režisierius ryžosi antrą kartą į ekranus perkelti istoriją apie išsiskyrusią ir šokių klubuose meilės ieškančią vidutinio amžiaus moterį? Tikrai ne norėdamas pinigų kasą susirinkti, nors Julianne‘os Moore pavardė, nepaneigsi, žiūrovus vilioja.
Greičiau tai siekis parodyti šios istorijos universalumą, jos nepriklausymą konkrečiai geografijai ir kartu – noras suteikti balsą moterims, kurių istorijos dėl jaunystės kultą vis dar išgyvenančios kino industrijos dažnai lieka nuošaly. Nepapasakotos ir nepamatytos.
Ir tai neturėtų skambėti kaip kompensacija. Matant, su kokia meile ir dėmesiu režisierius vėl leidžiasi į savo herojės Glorijos kasdienybę (šįkart Los Andžele) tampa aišku: nėra tokios amžiaus grupės, kurios gyvenimo istorijos a priori būtų neįdomios ar nepaklausios. Gali būti tik negebėjimas jų pasakoti ir netikę prodiuseriai. Sebastiánui Lelio filmui tai negalioja.
Net banalu kartoti, kokia ji talentinga.
Taigi – kaip gyventi savo gyvenimą, kai tau virš 50, esi vieniša, tavo vaikai jau seniai sukūrė savo šeimas (nebūtinai sėkmingai), o šokiuose sutiktas vyras, su kuriuo, atrodytų, galėtum laimingai sulaukti senatvės, vis dar gyvena ne savo, o suaugusių dukrų iš pirmosios santuokos gyvenimus? Nelengvi klausimai, o vienintelio atsakymo nėra. Galima būtų paliūdėti, bet režisierius ir jo herojė nelinkę to daryti. Kalbama be jokio ašaringo dramatiškumo, su lengvu humoru ir nenuslystant į juokinimo pusę, nors galimybių – į valias.
Be abejo, tai Julianne‘os Moore benefisas. Net banalu kartoti, kokia ji talentinga. Viskas čia apgalvota, išjausta ir subtilu. Jokio šaržo. Brandu. Aktorės net nesinori lyginti su originaliąją Paulinos Garcíos suvaidinta Glorija, ką, beje, darė ne vienas kritikas ir žiūrovas, kad paskui galėtų pateikti verdiktą perdirbinio nenaudai (ar kada nors būna priešingai?). Jos Glorija – tiesiog kitokia, bet vis tiek glorija.
