The Prom, rež. Ryan Murphy / Netflix
Holivudas tiesiog neriasi iš kailio, kad tik nebebūtų vadinamas pernelyg „baltu“, per daug „vyrišku“ ir išskirtinai „heteronormatyviu“. Šis miuziklas – vienas iš to pavyzdžių, tačiau jo siunčiama žinia formuluojama taip primityviai ir tiesmukai, kad galiausiai kūrėjai pasiekia priešingą efektą. Istorija, teatleidžia man progresyvūs tolerantiškieji, ima atrodyti tiesiog konformistiškai, tik neva gerais norais grįsta.
Išeities taškas toks: trys nebe tokie populiarūs Brodvėjaus artistai vyksta iš Niujorko (tolerancijos židinys) į Indianą (konservatorių irštva) padėti vargšei merginai, kuri nori į išleistuvių vakarą keliauti su savo mergina, bet kam griežtai nepritaria mokyklos vadovybė, nes, suprask, tai prieštarauja tradicijoms ir vertybėms.
Iš pradžių trijulės ketinimai yra grynai savanaudiški: jie žino, kad šiais laikais norint sulaukti žiniasklaidos dėmesio, būtina pasisakyti socialiai jautriais klausimais ir kažką aktyviai palaikyti, todėl kitoje valstijoje vykstanti homoseksualios merginos drama jiems tampa puikia proga pasipijarinti, ir tik vėliau jie patirs, kad padėdami kitam, jie kartu padės ir sau.
Sakyčiau, panašiai mąstė ir šio filmo režisierius. Jis žinojo, kad dabar Holivude pats laikas apdainuoti lyčių, rasinę bei seksualinę įvairovę, ir jis tą padarė be jokių užuolankų. Tačiau kaip ir daugelis šiuolaikinių sapnų fabriko gamybininkų pamiršo (nors greičiausia apie tai nė negalvojo), kad norint sukelti virsmą žiūrovų sąmonėje ir revoliuciją pačioje kino industrijoje, nepakanka vieno elemento – odos spalvos, rasės, lyties, orientacijos – pakeisti kitu. Toks žingsnis yra tik kosmetika be jokio gilesnio pokyčio.
Sakyčiau, panašiai mąstė ir šio filmo režisierius.
Štai ir mergina su trimis tolerancijos šaukliais vietoj to, kad spjautų į tradiciniais lyčių vaidmenimis ir stereotipais dvelkiančią mokyklos baigimo šventę, vis tiek stengiasi, kad ir savais būdais, pakartoti elgesio ir papročių struktūras, kurias heteronormatyvus pasaulis įtvirtino, palaiko ir praktikuoja. Tai, kad finale viena iš merginų dėvi suknelę, o kita – kostiumą, t.y. perima atitinkamos socialinės lyties išraišką, yra tik mažytis viso to pavyzdys.
Šioje vietoje pastebėjimus baigiu, nes pradedu skambėti lyg kokia Judith Butler ir iš antrarūšio netflixo produkto, kuris buvo sukurtas tiesiog pasipinigauti, tikiuosi to, ko dažnai negali pasiūlyti net autorinis kinas: originalumo.
Let Them All Talk, rež. Steven Soderbergh / Telia TV
Mažai yra režisierių, kurie kasmet sukurtų po filmą. O štai Soderberghas – sukuria. Ir net jeigu tie filmai nesulaukia deramo dėmesio kino festivaliuose, kuriuose vyksta jų premjeros, juos visada įdomu žiūrėti, nes amerikietis pirmiausiai yra geras pasakotojas.
Naujame filme Meryl Streep vaidina garsią rašytoją, talentingasis Lucas Hedges‘as – jos sūnėną, o puikioji Dianne Wiest ir retai kine bepasirodanti Candice Bergen – rašytojos jaunystės drauges. Ši kompanija plaukia į Angliją, kur Streep herojė turi atsiimti svarbų literatūros apdovanojimą, ir – to reikalauja žanras – kelionė tampa grįžimu į praeitį, senų nuoskaudų prisiminimu ir kažko naujo pradžia.
Iš pradžių sunku pagauti pasakojimo ritmą, scenos atrodo pabirusios ir be jokio sąryšio, o aktoriai, regis, apskritai vaidina skirtinguose filmuose: Streep – dramoje, Bergen – komedijoje, o Ledges‘as – lyg ir romantinėje dramoje, nes laive įsimyli tetos leidybos agentę.
Veiksmas nesimezga ir filmas, kyla toks įspūdis, vis neįvyksta. Visai kaip tie Streep ir Bergen herojų planuojami bendri pietūs: tai viena negali, tai kita atsisako. Pasirodo, kadaise tarp draugių perbėgo juoda katė ir išvyka turėjo tapti jų susitaikymo kelione, bet nė viena nedrįsta žengti pirmojo žingsnio. Pripažinti klydus ir atleisti, kaip žinia, ne taip lengva.
Veiksmas nesimezga ir filmas, kyla toks įspūdis, vis neįvyksta.
Kas belieka žiūrovui? Dreifuoti ir, kaip siūlo pats pavadinimas, tiesiog leisti visiems personažams kalbėti. Ir būtent tą akimirką, kai atsipalaiduoji ir imi klausytis, tave iš tikrųjų pagauna ir kaip laivą vandenyne pradeda supti keistos tėkmės istorija apie pradžias ir pabaigas: draugystės, kūrybos, šlovės, gyvenimo.
Net apie pabaigą tikro žvaigždėto dangaus, nes, kaip sako Dianne Wiest herojė, atėjo diena, kai, pakėlę akis į aukštybes, nebegalime tiksliai pasakyti, kur yra tikra žvaigždė, o kur kažkoks Elono Musko satelitas.
Galiausiai tai istorija apie gyvenimo ir kūrybos santykį, apie kūrybos šaltinius ir tai, kas lieka, kai nebelieka kūrėjo. Apie tai – ir viena kertinių scenų. Meryl Streep herojės kūrybos vakaras, kurio metu ji pasakoja apie dviejų sąmonių – mėgstamos rašytojos ir savo – susitikimą, net jeigu jas ir skiria keli amžiai. Koks stebuklas, sako Meryl Streep, kad rašytojos sąmonė gimė, o tada keliavo laiku ir per knygas pasiekė mano sąmonę.
Ar ne tokia yra bet kokio meno esmė: patirti kito sąmonę? Nesvarbu, ar tai būtų literatūra, muzika ar kinas. Dickensas, „Radiohead“ ar Soderberghas.
The Forty-Year-Old Version, rež. Radha Blank / Netflix
Viena (o gal ir vienintelė) iš priežasčių, kodėl verta pažiūrėti šį debiutinį filmą, yra faktas, kad tai išskirtinai autorinis kūrinys. Bet ne tos ypatingos autorinės vizijos, o jo sukūrimo aplinkybių prasme. Radha Bank šią komišką dramą ne tik režisavo, bet ir parašė scenarijų, atliko pagrindinį vaidmenį ir buvo viena iš prodiuserių.
Dar daugiau: filme yra nemažai autobiografinių motyvų, joje pasirodo ir autorės brolis, todėl, tam tikra prasme, tai yra asmeninė gyvenimo istorija, o tokios žiūrovus visada vilioja.
Radha Bank šią komišką dramą ne tik režisavo, bet ir parašė scenarijų, atliko pagrindinį vaidmenį ir buvo viena iš prodiuserių.
Istorija apie amžiaus ir kūrybinę krizę išgyvenančią pjesių rašymo mokytoją Radhą, kuri vieną dieną sugalvoja imtis naujos veiklos – repuoti, yra kažkas tarp Woody Alleno (tik mažiau neurozių) ir menų mokyklos studento kūrinio, kurį šis susuko su geriausiais draugais vasaros atostogų metu. Bent toks kyla įspūdis, žvelgiant į nespalvotą vaizdą, neišraiškingą kameros darbą, apskritai, gatvės ir buities realizmą.
Vietomis režisierė-aktorė pervaidina, vietomis pasiklysta nuotaikose, o vietomis, žiūrėk, pamėtėja taiklų sąmojį, pasijuokia iš savęs ir tai gelbėja filmą, suteikia jam žavesio.
Iš esmės ši istorija yra apie tai, kad niekada ne vėlu pradėti daryti tai, ką visą gyvenimą norėjai, bet bijojai arba manei, kad skirta ne tau. Apie tai dabar kalba kas antras influenceris, todėl komiška drama gali pasirodyti aktuali, o herojė artima, pažįstama, visai kaip tu. Ypač jei ir tau greitai stuktelės keturiasdešimt, o geriausia savęs versija per šitiek metų vis dar netapai.
Beje, Sandanso kino festivalis filmą apdovanojo už režisūrą ir norisi tikėti, kad sprendimo nepadiktavo jau minėtasis šiuolaikinis konformizmas, kad režisierė nebuvo apdovanota vien dėl to, jog yra moteris, juodaodė ir dar reperė.
The White Tiger, rež. Ramin Bahrani / Netflix
Raminą Bahrani vadinu prarastuoju režisieriumi. Karjeros pradžioje jis pelnytai buvo pavadintas amerikiečių nepriklausomojo kino viltimi, tačiau, kaip dažnai būna, viltys ėmė bliūkšti vos tik kūrėjas susiviliojo Holivudu. Minimalistinis stilius dingo, elegiška nuotaika išblėso ir nebeliko nieko bahraniško.
Naujasis jo kūrinys – „Lūšnynų milijonierius“ kriminaliniu stiliumi. Pagal pasaulinį bestselerį sukurtas filmas pasakoja apie jauną vaikinuką iš Indijos kaimo, kuris svajoja prasimušti, įsidarbina vietinio verslininko vairuotoju ir ima regzti praturtėjimo planą.
Būtų visai įdomu, jei režisierius nenorėtų kurti ir kriminalinio filmo, ir socialinės dramos vienu metu. Bet jis nori, todėl esame priversti žiūrėti nei skustą, nei luptą istoriją. Iki geros veiksmo dramos trūksta intrigos, o iki aštrios socialinės dramos – gylio ir, nežinau, turbūt daugiau empatijos.
Būtų visai įdomu, jei režisierius nenorėtų kurti ir kriminalinio filmo, ir socialinės dramos vienu metu.
Nors čia ir skamba daug įžvalgų apie Indijos skurdą, socialinę nelygybę, kapitalizmo diktatą ir naujųjų verslininkų – indų ir kinų – iškilimą, bet viskas skamba kaip prastas Gandhi minčių ir knygos „Turtingas tėtis, vargšas tėtis“ tiesų lydinys. Negana to, jis išsakomas pirmojo asmens balsu už kadro, kuris viską patogiai patiekia ant lėkštutės ir pasakojimą dar labiau suprimityvina.
Vienintelis kiek netikėtas dalykas šiaip jau nuspėjamame pasakojime yra pats personažas. Vadinti jį blogiečiu neišeina, bet geriečiu irgi neapsiverčia liežuvis. Vieną minutę jo gailiesi, o kitą – sunku pateisinti.
Visą filmą tikiesi, kada herojus sulauks atpildo už žiaurius poelgius, bet teisingumas ir sąžinės balsas jo taip ir nepasiveja. Ir tik dviprasmiška pabaiga palieka erdvės paspėlioti, ar nešvariais pinigais startapą pradėjęs herojus nesulauks liūdno likimo kaip ir jo buvęs šeimininkas. Ar vienas iš jo tarnautojų kada nors nesumanys pereiti į kitą pusę? Juk tokia yra amžina pono ir tarno dialektika.
