Nuo pat filmo „Žemės druska“ sumanymo pradžios režisierius Wimas Wendersas siekė atskleisti kelias istorijos dimensijas:
– Kiek laiko jūs pažįstate fotografą Sebastião Salgado ir ar buvote matęs jo darbų prieš susipažįstant?
– Apie Sebastião Salgado veiklą aš sužinojau beveik prieš 25 metus. Jau seniai įsigijau du spaudinius, kurie išties palietė jautrias mano sielos stygas, sujaudino mane patį. Aš juos įsirėminau ir nuo tada jie kabo virš mano stalo. Netrukus, tų fotografijų įkvėptas, aš apsilankiau parodoje. Nuo to laiko esu besąlyginis Sebastião darbų gerbėjas, nors su juo asmeniškai susipažinau tik prieš penkerius ar šešerius metus.
– Kas paskatino filmo „Žemės druska“ atsiradimą?
– Mes susitikome Sebastião biuro patalpose Paryžiuje. Jis aprodė savo studiją ir tada aš atradau „Genesis“ – nepažeisto rojaus paieškas. Tai buvo naujas, jaudinantis posūkis jo veikloje ir, kaip visada, didelės apimties projektas, kuris buvo vystomas ilgą laiką. Aš buvau sužavėtas jo ryžto bei įsitraukimo į savo darbą. Po kurio laiko mes vėl susitikome ir išsiaiškinome, kad mėgstame futbolą, vėliau kalbėjome apie fotografiją bendrąja prasme. Vieną dieną jis manęs paklausė, ar aš nenorėčiau prisijungti prie jo ir jo sūnaus Juliano kompanijos kelionėje, į kurią jie leidosi be jokio aiškaus tikslo ir pamanė, jog reikėtų kitokio, pašalinio žmogaus požiūrio.
– Ar skatinote Sebastião Salgado komentuoti savo nuotraukas, nukeldamas jį į tas vietas ir laikus, kai nuotraukos buvo darytos? Aukso kasykla Brazilijoje, badas Sahelyje, genocidas Ruandoje ir taip toliau. Beveik visos nuotraukos yra tragiškos. Ar kada nors jos jums atrodė „per gražios“, kaip kai kurie žmonės yra priekaištavę?
– Mes peržvelgėme visą Sebastião fotografinę kūrybą maždaug chronologine tvarka per gerą savaitę. Tai buvo sunku ir jam, ir mums, esantiems už kameros, nes kai kurie faktai ir kelionės tikrai buvo trikdantys, kai kurie – tiesiog keliantys šiurpą. Sebastião jautėsi lyg vėl grįžtų į tas pačias vietas ir mums tos vidinės kelionės į tamsos centrą taip pat buvo kvapą gniaužiančios. Kartais mes darydavome pertraukas ir aš turėdavau išeiti pasivaikščioti, kad šiek tiek atsitraukčiau nuo to, ką matydavau ar girdėdavau.
Atsakydamas į klausimą, ar jo nuotraukos yra per gražios ar per daug estetiškos, aš visiškai nesutinku su tokia kritika. Kai fotografuoji skurdą ir kančią, privalai suteikti tam tikro orumo savo nuotraukos subjektui ir išvengti vujarizmo. Tai nėra lengva. Tai gali būti pasiekta tik tuo atveju, jeigu susiformuoja stiprus ryšys su žmonėmis, esančiais priešais objektyvą, kai iš tikrųjų įsijaučiama į jų gyvenimus bei situacijas. Labai mažai fotografų sugeba tai padaryti.
Dauguma jų tiesiog atvažiuoja į kažkokią vietą, greitai „nupyškina“ keletą nuotraukų ir dingsta. Sebastião taip nedirba. Jis leidžia laiką su fotografuojamais žmonėmis, kad suprastų, kokia yra jų situacija; jis gyvena su jais, jis juos užjaučia, dalijasi jų gyvenimais, kiek tik gali. Ir jis dėl jų išgyvena. Jis dirba šį darbą dėl žmonių, kad suteiktų jiems balsą.
Nuotraukos, padarytos tarp kitko ir dokumentinio pobūdžio fotografijos perteikia skirtingus dalykus. Kuo labiau sugebi įtikinančiai perteikti situaciją, tuo labiau įvaldai kalbą, jungiančią tai, ką nori pavaizduoti, su žmogumi, stovinčiu prieš tave, tuo daugiau pastangų įdedi, siekdamas „geros nuotraukos“ ir tuo daugiau kilnumo suteiki savo subjektui, paverti jį išskirtiniu. Aš manau, jog Sebastião suteikė tikro orumo žmonėms, atsidūrusiems prieš jo objektyvą. Jo nuotraukos ne apie jį, o apie visus tuos žmones!
– Dokumentinis filmas mums atskleidžia vyro portretą bei atgaivina jo darbus. Taip pat matome jautriai vaizduojamus santykius tarp tėvo ir sūnaus. Ar toks dvilypis sumanymas buvo akivaizdus nuo pat pradžios?
– Taip, nuo pirmųjų dienų mūsų filmas turėjo kelias dimensijas. Tėvo-sūnaus santykiai taip pat buvo filmo dalis nuo pat pradžių. Tai galėjo būti spąstai šiam filmui, tad aš manau, jog Salgado – tėvas ir sūnus – buvo teisūs, priimdami mane į komandą, kad išvengtų rizikos pakliūti į tuos spąstus. Galų gale, ši filmo pusė yra labai jaudinanti.
– Viso filmo metu mes jaučiame jo žmonos Lélios Wanick Salgado buvimą bei svarbą Salgado gyvenime ir darbe. Ar ji aktyviai dalyvavo filmo „Žemės druska“ kūrime?
– Kartu jie dirba jau 50 metų. Lélia suteikia Sebastião daug energijos, kurios jam reikia fotografuojant bei rengiant parodas. Jie abu dirba prie jo didžiausių fotografinių projektų. Taigi, buvo akivaizdu, kad ji taip pat atsidurs filmo centre. Ji yra nuostabi moteris: labai stipri, tiesmuka, sąžininga ir žavi. Taip pat labai linksma. Salgado šeima tikrai daug juokiasi!
– Paskutinėje filmo dalyje mes matome netikėtą kelionę – ir intymią, ir ekologiškai svarbią tuo pačiu metu: Salgado šeima grįžta į šeimos vilą Aimoré, Brazilijoje. Žadą atimantis peizažas, išniekintas miškų kirtimo, ir neįtikėtina Salgado avantiūra – kaip matome, jau bepradedanti atsipirkti – atsodinti du milijonus medžių. Ar galima kalbėti apie laimingą pabaigą Salgado – vyrui ir dramatiškų žmonijos konfliktų fotografui?
Nuo pat pradžių mums buvo labai svarbu parodyti, kad Salgado šeima turi ir kitą gyvenimą be fotografijos: tai jų atsidavimas ekologijai. Nuo pirmųjų dienų aš žinojau, kad turiu papasakoti dvi istorijas tuo pačiu metu. Galima sakyti, kad miškų atsodinimo programa, kurią jie vykdo Brazilijoje, ir tie stebuklingi rezultatai, kuriuos jie jau pasiekė, yra laiminga pabaiga Sebastião po viso to vargo, kurio liudininku jis buvo, bei depresijos, kurią jis patyrė, kai grįžo iš Ruandos paskutinį kartą, ir po visų tų siaubingų įvykių, kuriuos jis išgyveno. Jis ne tik paskyrė savo vėliausiąjį, simbolinį darbą „Genesis“ gamtai, bet netgi būtų galima sakyti, kad tai gamta padėjo jam neprarasti savo tikėjimo gyvenimu bei žmonija.
Parengta pagal Prior Entertainment informaciją ir nuotraukas
