Šiame filme, naudojant televizijos medžiagą, nuotraukas, originalius interviu pasakojama apie Vakarų Berlyną, kuris devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo tapęs visos Europos avangardinės, underground'inės kultūros epicentru. Tuo metu atrodė, kad šiame mieste viskas įmanoma ir viskas leidžiama, ir būtent ši nevaržoma laisvės ir kūrybiškumo aura traukė kūrėjus iš viso pasaulio.
Apie to laikotarpio Berlyną daugiausia pasakojama vieno žmogaus akimis – prodiuserio, leidėjo, televizijos laidų vedėjo, itin spalvingos asmenybės Marko Reederio – akimis. Būtent jis aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pajautė, kad Mančesteris, kuriame tuo metu gyveno, tampa pernelyg slogus, pernelyg pilkas, kamuojamas nedarbo problemų. Galų gale, pankrokas ir „Joy Division“ muzika, visai neseniai atrodę šviežio oro gurkšniu, nebebuvo tokia įdomūs kaip naujoji elektroninė muzika ir krautrockas, kuris keliavo iš Berlyno. Metęs darbą įrašų parduotuvėje M.Reederis nusprendė persikelti į Berlyną. Ir nėrė į maištingą, beprotišką to laikotarpio miesto gyvenimą stačia galva.
„Kino pavasaryje“ viešintis M.Reederis pasakojo, kad įsilieti į vietos gyvenimą jam nebuvo sunku – daugeliui buvo smalsu pabendrauti su čia atvykusiu britu. Jis apsistojo viename iš menininkų skvotų, kuris tapo jam namais ilgam laikui. Beje, filme kalbinami muzikantai pasakojo, kad juos į Berlyną traukė ne tik ypatinga to miesto atmosfera, bet ir praktiniai sumetimai – pragyvenimas Berlyne tuo metu buvo daug pigesnis nei kitoje Vokietijos dalyje.
Kaip man pavyko išgyventi? Aš neturiu supratimo.
Ištisas vakarėlis be ribų
Stebint visą tą gaivališką devintojo amžiaus Berlyno gyvenimą, užfiksuotą šiuose autentiškuose įrašuose, sunku net patikėti, kad taip galėjo būti iš tiesų. Muzikantai, kiti menininkai kūrė nevaržomi jokių rėmų, dažniausiai be jokių didesnių ambicijų išgarsėti užsienyje (daugelis jų pagrindine kliūtimi tam laikė vokiečių kalbą, ir visgi, kai kuriems iš jų pavyko išgarsėti ir pasauliniu mastu, tarkime, Blixos Bargeldo grupei „Einsturzende Neubauten“), daugelis jų grojo bent keliose grupėse, viskas atrodė panašu į nesibaigiantį veiksmą, o naktys – į ištisą vakarėlį, kuriame buvo daug alkoholio, sekso ir narkotikų.
„Kaip man pavyko išgyventi? Aš neturiu supratimo, – paklaustas apie tokį gyvenimo būdą Vilniuje susitikimo su žiūrovais metu sakė M.Reederis. – Manau, kad saiko jausmas. Žinojimas, kada sustoti“. Tuo tarpu kiti filmo herojai, puikiai žinomi muzikantai ir kiti menininkai, regis, būtinybės sustoti nepaisė.
Filme matome dviračiu šalia abi miesto dalis skiriančios sienos važiuojančią aktorę Tildą Swinton („Tuo metu ji buvo gana pašėlusi“, – sakė M.Reederis), Berlyno miesto simbolis Blixa Bargeldas su bendraminčiais dėjo pamatus industrinei muzikai, be jokių instrumentų naujų garsų įrašinėti traukdavę į įvairius tunelius ar apleistas vietas, Nickas Cave'as su Blixa Bargeldu susibičiuliavo bare „Risico“, kuriame vakarėlių dalyviai rinkdavosi jau išaušus – M.Reederis tą barą pavadino „gyvųjų lavonų vieta“. N.Cave'ui Berlynas pasirodė esąs toks įkvepiantis, kad jis čia liko trims metams, būtent čia jis įkūrė savo grupę „The Bad Seeds“ po „The Birthday Party“ iširimo.
Vieną iš paskutinių koncertų čia surengė kultinė to laiko grupė „Joy Division“. Šios grupės koncertas buvo visiškai nesėkmingas – į jį susirinko vos 150 žmonių.
Čia įkvėpimo pasisemti atvykdavo žymūs muzikantai, tokie kaip Davidas Bowie. Vieną iš paskutinių koncertų čia surengė kultinė to laiko grupė „Joy Division“. Šios grupės koncertas buvo visiškai nesėkmingas – į jį susirinko vos 150 žmonių. Tačiau gilioje depresijoje tuo metu jau buvusiam šios grupės vokalistui Ianui Curtisui Berlynas itin patiko. Visgi tai neištraukė jo iš artėjančio mirties glėbio – po keturių mėnesių jis rastas nusižudęs. „Visiems atvykusiems tai, kas vyko Berlyne, atrodė be galo įdomu. Tačiau mums ten viskas buvo visiškai normalu, tai buvo kasdienis gyvenimas“, – pasakojo M.Reedas.
Berlyną prikėlęs techno
Tačiau kiekvienas vakarėlis turi savo pabaigą. Taip ir Berlyne besibaigiant dešimtmečiui judėjimas ėmė išsikvėpti. „Aš manau, kad esu pasiruošęs judėti kažkur kitur. Berlynas tapo labai liūdna vieta“, – filme pasakoja Blixa Bargeldas.
Augančiam nykumo jausmui išsklaidyti reikėjo naujo postūmio. Ir juo tapo techno, kurį M.Reedas apibūdino kaip „naująjį pankroką“, vėl grąžinęs Berlynui miesto Nr.1 vardą. Negausų žmonių būrį pritraukęs „Meilės paradas“ po kelių metų virto masiniu renginiu, sukviečiančiu jaunimą iš viso pasaulio, o Berlyno naktiniai klubai – diktuojančiais techno muzikos madas.
Tuo šio filmo istorija ir baigiasi. Istorija, kurį yra ne tik labai įdomus underground'inės kultūros metraštis, bet ir parodanti avangardinį judėjimą jo grynoje formoje, kur apsimetimo, pozos yra kur kas mažiau nei turinio, o svarbiausia – kūrybiškumas, normų laužymas ir maištas prieš standartus ir „normalumą“.
Pasigenda nuotykių jausmo
M.Reederis pasakojo, kad filmo kūrimas truko apie ketverius metus, kūrėjai neturėjo jokio finansavimo. Tačiau po susidomėjimo šiuo filmu neatmetama galimybė, kad bus sukurta ir kita dalis – apie Berlyną dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Muzikos prodiuseris sakė, kad tuomet įvyko dar viena įdomi miesto transformacija – nemažai Vakarų Berlyno menininkų persikėlė į rytinę miesto dalį, o miesto dvasia tapo labai tarptautinė.
Berlyne iki šiol gyvenantis M.Reederis teigė, kad bent jau jam Berlynas nuo devintojo dešimtmečio nelabai pasikeitė. „Jis vis dar toks pats – traukiantis tam tikrus, ypatingus žmones“, – sakė jis. Vienas dalykas, kurio jis pats labai pasigenda – tuomet buvęs pavojaus, nuotykio jausmas, kuomet jis į rytinę miesto pusę nelegaliai gabendavo muzikos įrašus, automobilių radijus, organizuodavo koncertus. „Man labai patiko daryti visus tuos nelegalius dalykus“, – prisipažįsta jis.
Besivystančius muzikinius judėjimus, undergroundo madas iš anksto užuodusiam prodiuseriui salėje buvę žmonės turėjo ir klausimą – galbūt ir dabar Berlyne galima pajausti kažkokias naujų muzikos, gyvenimo būdo pokyčių užuomazgas. M.Reederis sakė, kad dabar tai sunkiau užčiuopti, mat viskas išsiskaidę, muzika skamba visur. Tačiau jis sako pastebėjęs grįžtančią gotikinio įvaizdžio madą. „Vis daugėja žmonių, kurie pabrėžtinai rengiasi vien tik juodai. Jie gali klausytis techno, tačiau vis tiek rengsis juoda spalva“, – sakė M.Reederis.
