Domo Petronio filmas „Šaknys karčios“ (Nacionalinė konkursinė programa II) pasakoja apie porą, negalinčią susilaukti vaikų ir ieškančią dirbtinio apvaisinimo būdų — kiek absurdiškose, geru humoro jausmu dvelkiančiose scenose, režisierius nagrinėja dviejų žmonių santykius neįprastoje situacijoje. Tomas Gvozdas filme „Sigis“ (Nacionalinė konkursinė programa I) semiasi įkvėpimo iš suomių režisieriaus Akio Kaurismakio ir pasakoja istoriją apie Vilniaus miegamuosius rajonus, kuriuose gyvenimas nėra jau toks nuobodus kaip kad atrodo iš pat pradžių. O Vygantas Bachmackij filme „Visi pasiilgo Prano Ivanausko“ (Nacionalinė konkursinė programa II) pasakoja apie mažą šeimos ir didelį globalų pasaulius. Jie abu balansuoja ties karo riba.
Su jaunaisiais režisieriais kalbėjome apie jų įkvėpimo šaltinius, kūrybinį ir mokymosi procesus, ateities planus.
– Visuomet įdomu suprasti, kaip skirtingai menininkas, kūrėjas, režisierius ateina iki vienos ar kitos idėjos vaizdavimo? Kodėl būtent tokią pasirenka? Kaip sugalvoja?
Domas: Idėja sukurti filmą apie dirbtinį apvaisinimą kilo perskaičius straipsnį žurnale. Kanadoje dvi merginos norėjo susilaukti vaiko ir nusprendė, kad dirbtinis apvaisinimas yra būdas tai padaryti. Po to viskas išsivystė į gana absurdišką situaciją, kai pasirodė, kad Kanadoje iš viso yra 55 spermos donorai. Situacija pasirodė gana absurdišką, juokinga, nuo to atsispyriau ir pradėjau rašyti. Po to istorija dar „aplipo“ kitais dalykais. Man ši tema įdomi, nes yra susijusi su žmonių santykiais. Jau trečias filmas ir man ši tema vis dar įdomi, ji tęsiasi. Nevaisingumas yra labiau situacija, į kurią žmonės yra pastatyti, kuri verčia juos kažkaip veikti, kažko imtis. Šiuo atveju, viena vertus tai yra tema, o kita vertus — atspirties taškas nagrinėti man įdomias temas t.y. žmonių santykius. Galima žiūrėti ir kaip į dramaturginį įrankį, o galima ir kaip į tiesiog įdomią temą.
Vygantas: Man kiekvieną kartą idėja ateina skirtingai, būna kartais sėdi ir pradedi rašyti. Sugalvoji pradžią ir žiūri kur tai nuves. Niekada nežinau kur tai nuves.
Domas: Tai kaip Dievo apvaizda? (juokiasi)
Vygantas: Kažkaip panašiai!
– Ar Jūs sąmoningai atsisėdate ir nusprendžiate, kad „dabar rašysiu“, o ne laukiate įkvėpimo ar kažko panašaus?
Vygantas: Turbūt taip. Tai yra nemalonioji dalis: reikia prisiversti rašyti, bet dažniausiai užsirašinėju mažus sakinius, renku nuotraukas, detales, iš kurių po to sudedi istoriją. Tada kai rašai, tuomet vėl pasikeičia. Istorija pirma ateina per vaizdus, o ne per žodžius. Bet visiems, matyt, skirtingai.
Tomas: Aš pradedu kolekcionuoti man patinkančius dalykus, susirandu mažus dalykėlius, kurie man įdomūs: detalės, personažai. Berinkdamas detales sąmoningai pasakoju kitiems, klausiu, ar įdomu, patinka, patraukia dėmesį. Turiu tokį „patikrintų“, kartais „nepatikrintų“ minčių pagrindą. Iš to vėliau bandau sulipdyti filmą. Susideda viskas natūraliai — lipdai kaip skulptūrą arba dėlioji kaip koliažą.
– Galima dar būtų pakalbėti ir apie kiekvieno jūsų filmą, pradėkime nuo „Sigio“. Tomai, o kodėl filme atsiranda animacija? Apie ką jis apskritai?
Tomas: Animacijos nebuvo labai daug — keli kadrai. Bandžiau sukurti filmą apie Vilnių ir jo gyventojus — vilniečius — kurie iš tiesų jau nebėra vilniečiai, jų daugelis atvykę iš kitų miestų, gyvena miegamuosiuose rajonuose. Mikrorajonus aš apskritai įsivaizduoju kaip stūmoklį miesto variklyje — jie atlieka darbo jėgos funkciją. Tai tokia keista erdvė, kurioje žmonės ilsisi ir gyvena. Toje erdvėje egzistuoja viskas, kas nėra jų darbas. Animacija atsiranda dėl kelių priežasčių. Visų pirma, praktinė dalis — norėjau daryti miniatiūrą, bet nepavyko dėl pinigų, todėl nusprendžiau įterpti animaciją, o ji suteikia pilkiems rajonas išskirtinumo, šiek tiek magijos.
– Domai, tu filmą „Šaknys karčios“ filmavai juosta. Kodėl?
Domas: Visų pirma, tai buvo noras išbandyti pačią juostą, kaip ji veikia, kas su ja darosi, buvo tiesiog įdomu. O iš kitos pusės — Rytų Europoje, kurią mes dabar jau labai norim vadinti Šiaurės Europa — vis dar matau tam tikrą „šuolį į praeitį“, kai nueinu į įvairias valstybines institucijas, pavyzdžiui, polikliniką, o mano filme — į spermos banką. Juosta logiškai susieta su žingsniu į praeitį — kai įeini į vieną iš tų įstaigų ir joje kvepia sovietmečiu, juosta suteikia to senumo ir kvapo tam tikroms filmo vietoms. Atrodo, kad tai turėtų būti labai apgalvotas pasirinkimas, bet galbūt ir nėra? Nelyginu savęs su Scorsese, bet niekam nekyla klausimų, kodėl jis filmuoja „ant juostos“, gal mums irgi nereiktų taip sureikšminti.
Tomas: Aš irgi dar norėčiau šiuo klausimu pasisakyti — visi esame kursiokai ir tie filmai, kurie bus programoje, visiems mums yra baigiamasis darbas. Tiek mes, tiek kiti kursiokai turėjome resursų kokį nors dalyką baigiamajame darbe daryti kitaip. Vienas kursiokas sudaužė automobilį, Domas filmavo juosta, aš stačiau dekoracijas, o Vygantas filmavo vienu kadru. Kitaip tariant, kiekvienas galėjo pasiimti vieną dalyką, kurį norėjo išmėginti. Todėl tuose pasirinkimuose turbūt nereikia ieškoti pernelyg daug prasmių — šie filmai yra mūsų mokymosi proceso dalis.
– Vygantai, gal vis tiek galėtum apie vieną kadrą filme? Žiūrėdama nepastebėjau, kad jis taip nufilmuotas…
Vygantas: Na, keli kadrai yra. Norėjau, kad būtų vienas. Pačioje pradžioje bijodavau montuoti, su dialogu dirbti, dėlioti „aštuoniukę“. Jeigu bandai filmuoti vienu kadru, tuomet reikia daug dirbti repeticijose, kai tokia prielaida yra — aktoriams lengviau išlaikyti „karštį“. Vyksta tikras pokalbis. O jeigu nefilmuoji vienu kadru, nuolat nešioji kamerą, po to montuoji — taip gali aktorių karštis nuslūgti. Ir galiausiai nereikia tiek daug montuoti… Bet dabar jau matau, kad vieną sceną reikėjo kitaip filmuoti.
– Kai žiūrėjau filmą „Viktorija“ (rež. Sebastianas Schipperis), kuris išgarsėjo 2015-aisiais metais laimėdamas Berlyno kino festivalio „Sidabrinį lokį“, vis mąsčiau, ar tas filmas tik tuo ir ypatingas, kad nufilmuotas vienu ypu? Ką jūs manote apie tai?
Vygantas: Ko gero tuo jis ir garsus, nebūtų toks garsus, jeigu nebūtų nufilmuotas vienu ypu, bet ar jis gautųsi, gal būtų gerokai prastesnis, jei nebūtų pasirinkta tokia strategija? Nežinome kaip jis atrodytų, jei būtų filmuotas kitaip. Manau, kad blogiau.
Domas: Tame filme žiūrovas gali net nepastebėti vieno kadro. Mes apie tai daug kalbame, bet gal tai nėra visiems taip lengvai suprantama ir pastebima. Ne veltui filmas sukurtas būtent taip. Man regis, kad jis visiškai kitaip įtraukia žiūrovą.
Tomas: Jeigu kalbame konkrečiai apie „Viktoriją“, tai tu, kaip žiūrovas, gauni tos vienos nakties patirtį. Viskas įvyksta vienu ypu, net nėra kada atsikvėpti, atsikvėpimas vyksta tame pačiame kadre. Susigyveni su Viktorija. Man dėl to šis filmas ir patiko. Kartais atrodo, kad daugelis režisierių nori filmuoti vienu kadru, nes tai tarsi yra pati „kiečiausia“ technika ir taip atsiskleidžia režisieriaus meistriškumas, tačiau „Viktorijoje“ vienas kadras nepanaudotas be reikalo, turi prasmę.
– Iš ko jūs mokotės? Iš kur semiatės idėjų? Įkvėpimo? Galbūt turite kokių režisierių darbus, kuriuos sekate? Žavitės?
Domas: Iš viso mokausi. Netgi iš dalykų, kuriuos darai už pinigus, vis tiek mokaisi. Važiuodamas dviračiu irgi mokaisi. Kiekvienais metais turiu vis naują mėgstamą filmą, favoritą ir viskas nuolatos keičiasi. Visi garsieji režisieriai jau yra pabuvę mėgstamiausiais kažkurį laiką. Paskutinis filmas, kuris paliko didžiulį įspūdį yra „Toni Erdmanas“. Filmas dabar šluoja visus apdovanojimus, bet mane žavi jo paprastumas. Kitas filmas — „Neoninis demonas“ — kardinaliai skiriasi nuo Erdmano, bet mane vis tiek sužavėjo, tik kitaip. Iš visiškai skirtingų dalykų pradedi formuoti savo stilių ar mintį.
Tomas: Man atrodo, kad kine yra ribotas skaičius istorijų, bet neribotas skaičius pasakojimo būdų. Bandai atrasti savąjį. Žiūri į didžiuosius meistrus, paimi kažką iš jų, pasimokai, bet galiausiai viskas gaunasi kažkaip savaip. Pritarčiau kolegoms, kad periodiškai vis atrandi naują režisierių. Sunku rasti tokį režisierių, kuris tiksliai atitiktų tave.
– Ar mėgstate kurti trumpuosius filmus? Ar kuriate dėl to, kad taip jums leidžia ir „liepia“ resursai, taip vyksta mokymosi procesas?
Domas: Mėgstu trumpą metrą. Man tai atrodo įdomi terpė, kurioje galima drąsiau ir daugiau žaisti su forma. Norėčiau dar trumpų filmų sukurti, dar nenoriu pereiti prie ilgametražių.
Tomas: Man vis dėlto atrodo, kad trumpas metras yra šioks toks „žaidimas“ ilgojo metro filmų. Daugumai istorijų papasakoti reikalingas ilgametražis kinas t.y. bent pusantros valandos. Bet jaunam kūrėjui nereiktų kurti ilgo metro filmo. Kurdamas trumpąjį užtrunki kelis mėnesius, gali labai greitai atsistoti ir toliau daryti, o kai kuri ilgametražį filmą, tai kelių metų darbas, o jeigu būdamas jaunas padarysi „naujoko“ klaidas, paskui bus sunku atsistoti ir atsigauti. Tos klaidos daug dvasiškai ir emociškai kainuoja. Trumpame metre geriau mokytis. Kuri tarsi inkubatoriaus sąlygomis. Jeigu padarei klaidelę ilgame metre — blogas filmas ir esi blogas režisierius ilgam laikui.
– Kai kuriate filmus, ar galvojate apie auditoriją? Kaip ji sureaguos? Ar įvertins? Juk nekuriate filmų tik sau…
Vygantas: Noriu, kad gerai sureaguotų visi, nėra kažkokios apibrėžtos grupės, į kurią taikau. Juk nedarai filmų tik kairiarankiams.
Domas: Tikrai? Aš tai kaip tik kairiarankiams kūriau. (juokiasi)
Vygantas: Norisi, kad visi žiūrėtų, visiems patiktų, alpų, plotų! (juokiasi) Aišku, norisi, kad kuo daugiau žmonių pasiektų, jiems patiktų.
Domas: Galvoji apie žiūrovą. Visada galvoju apie žiūrovą, kuris žiūrės čia, Lietuvoje. Ir jei galbūt filmui pasiseks čia, tai galbūt pasiseks ir užsienyje. Kažkaip pradedu galvoti ir apie subtilius skirtumus, kuriuos supranta tik Rytų Europoje gyvenantys žmonės. Skirtumai egzistuoja ir įdomu stebėti publiką, jei yra toks šansas, kaip suveikia tie kultūriniai „bajeriai“. „Šaknys karčios“ rodėme Rygoje, tai žmonės iš skirtingų šalių, Danijos ar Latvijos, skirtingai mato patį filmą. Man atrodo, kad tai, jog mes esame posovietinio bloko šalis yra unikalu ir įdomu, tai yra mūsų kultūra. Reikėtų būti unikaliais, o ne bandyti būti skandinavais, nes mes jais tiesiog nesame. Skandinavai turi savo kultūrą, kuri yra kitokia. „Bajeriai“ apie kažkokias įstaigas ir jų neveiksnumą yra kur kas aktualesni čia negu ten, nes ten įstaigose tave maloniai pasitinka gražus personalas ir išeidamas paspaudi liūdną arba linksmą veidelį, kuris parodo kaip tave aptarnavo. Pas mus niekam neįdomu kaip tave aptarnavo. Mes prie to pripratę, mums tai normalu.
Tomas: Man, kaip žiūrovui, atėjus į filmą įdomiausias dalykas yra suprasti, kas dedasi režisieriaus galvoje. Iš principo bandau atsakyti į klausimą „kas yra režisierius?“, šis klausimas turbūt galioja visam menui apskritai. Galvoju, kad ir auditorija, ateinanti žiūrėti filmų, nori išsiaiškinti, kas aš esu, tai iš tos prizmę galėčiau sakyti, kad darau sau.
– Ką planuojate veikti toliau? Visai neseniai baigėte bakalauro studijas.
Vygantas: Eisiu pavalgyti. Ir toliau kursiu filmus.
Domas: Aš manau, kad dabar atėjo laikas nuspręsti, ar toliau kursiu filmus. Kaip sakydavo mūsų kurso vadovas Audrius Stonys: jeigu galite nekurti filmų, tuomet nekurkite. Galbūt ateis tas momentas, kai suprasi, kad negali nekurti. Jei ateis, tuomet toliau kursi.