„Unikalu buvo tai, kad tose dviejose salėse buvo rodomi filmai ne tik trečio ekrano, rodyti prestižiniuose didžiuosiuose kino teatruose, bet buvo rodomi ir filmai originalo kalba – anglų, vokiečių, – kas tarybiniais metais ypač stebino. Kaip taip galėjo būti, iš kur tokie filmai? Apie revoliuciją ar karą, taip pat filmai vaikams, parodos... Viskas vyko kaip ir dabar“, – pasakojo kino centro „Skalvija“ programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė.
Per penkiasdešimt metų, pasak pašnekovės, buvo visokių laikų: iš pradžių plūdę žiūrovai vėliau kino sales apleido. Be to, subyrėjus Sovietų Sąjungai, reikėjo ieškoti naujų šaltinių, nebuvo ko kino teatruose rodyti.
„Galima pasidžiaugti, kad iš visų 23 Vilniaus kino teatrų vienintelė „Planeta“, vėliau tapusi „Skalvija“, išgyvavo 50 metų. Galėčiau teigti, kad tai buvo vienintelis kino teatras, egzistavęs 50 metų“, – džiaugėsi Skalvija“ programų koordinatorė.
Pasak centro direktorės Vilmos Levickaitės, „Skalviją“ ir dabar sunku pavadinti tiesiog kino centru. Norint suvokti ir pamėgti „Skalvijoje“ rodomą kiną, reikia tam pasiruošti.
„Žiūrovą mes turime užsiauginti, ne taip paprasta jį prisikviesti. Negalime pasiūlyto greito vartojimo, spragėsių, lengvo pabuvimo kino salėje. Mes siūlome sudėtingą daiktą, kuriam suprasti reikia pastangų ir žinojimo. Štai todėl turime auginti žiūrovą ir tai darome įvairių edukacinių programų dėka. Jų turime daug, skirtų įvairaus amžiaus žiūrovui. Be abejo, pagrindinė tikslinė grupė yra jaunimas“, – kalbėjo kino centro „Skalvija“ direktorė Vilma Levickaitė.
Direktorė sako, kad „Skalvija“ ypač didžiuotis gali šiemet dešimtą kartą vyksiančiu Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu.
„Kai jis prasidėjo prieš dešimt metų, situacija buvo kita – dokumentika praktiškai išvis nebuvo rodoma. Buvo įsigalėjęs stereotipas, kad dokumentika yra reportažai, siužetai apie gamtą... Mūsų misija buvo padėti suprasti, kad dokumentika yra kino rūšis ir tai – toks pat menas, kaip ir kiti, tik jo pozicijos yra labai apleistos“, – sakė kino centro „Skalvija“ direktorė.
Nors keitėsi pavadinimas, darbuotojai, „Planetos“, o vėliau „Skalvijos“ tikslas išliko nepakitęs – kiekvienas pažiūrėtas filmas turi ką nors duoti ir sukelti minčių.
