Prieš ketverius metus iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs režisierius Niallas Blomkampas sukūrė vieną labiausiai apkalbėtų ir įvertintų tų metų filmų – „9-asis rajonas“. Pasitelkęs mokslinės fantastikos žanrą, režisierius perpasakojo apartheido istoriją, kurios centre buvo perteiktas paradoksalus moralas: kuo labiau pagrindinis veikėjas prarado savo žmogiškumą, tuo humaniškesnis jis tapo. Itin nebrangiai savo žanrui kainavęs filmas tapo netikėtu hitu ir buvo nominuotas keletui „Oskarų“, tarp jų ir geriausio filmo kategorijoje.
Todėl nenuostabu, jog antrasis pilno metro režisieriaus darbas „Eliziejus“ buvo vienas labiausiai laukiamų šių metų kūrinių. Deja, su šiuo filmu pasikartojo jau gana įsitvirtinusi taisyklė: pirmą gerą filmą sukūręs jaunas režisierius atvyksta į Holivudą ir prašauna pro šalį. Beveik. Nes nepaisant to, jog jis niekaip neprilygsta „9-ajam rajonui“, „Eliziejus“ yra šiek tiek daugiau nei eilinis, artėjančią apokalipsę skelbiantis Holivudo filmas.
Pradžios pažadai
Filmo pradžia yra įkvėpianti. „Eliziejus“ mus nukelia į 2154-uosius. Žemėje įvyko visa, ko mes nuolat bijome: per didelis gyventojų skaičius, ekologinė katastrofa, neįveikiama pajamų nelygybė. Vidurinioji klasė yra visiškai išnykusi, pasaulis padalintas į turtuolius ir tuos, kurie nieko neturi. Pastarieji gyvena žemėje, kvėpuodami užterštu oru ir šiaip ne taip bandydami prasiversti. Didžiausia čia gyvenančiųjų svajonė – užsidirbti pinigų tam, kad kada nors įsigytų bilietą į šalia žemės skriejančią kosminę stotį „Eliziejų“, kur šviežiu oru ir lengvu bei ilgaamžiu gyvenimu (šį užtikrina itin pažengusi medicinos technologija – kiekvienuose namuose esanti, visas ligas gydanti kapsulė) mėgaujasi pasaulio turtingieji. Jų ramybę nuo nelegalių imigrantų ir žemėje siaučiančių problemų saugo puikiai išvystyta technologija, sekimo ir gynybos įranga.
Gana liūdna yra tai, jog N. Blomkampas pasaulį padalino į juodą ir baltą, nepalikęs daugiau niuansų ir spalvų. Po beveik dviejų valandų apie patį „Eliziejų“ nežinome nieko. Jis taip ir lieka nesukonkretinta abstrakcija.
Didžiąją filmo dalį mes leidžiame Žemėje, kur sutinkame mūsų pagrindinį veikėją Maksą DeCostą (akt. Mattas Damonas). Buvęs, bausmę atsėdėjęs nusikaltėlis, o dabar paprastas fabriko darbininkas, Maksas stengiasi tiesiog išlikti, tačiau panašu, jog jis tikras nelaimių šauklys. Jam savo kailiu tenka patirti, jog tvarką žemėje palaikantys robotai nesupranta humoro jausmo, todėl jis priverstas apsilankyti pas lygtinio paleidimo pareigūną, taip pat robotą.
Pastarasis yra užprogramuotas atpažinti sarkazmą, pajusti, ar žmogui kyla susierzinimas ir tokiu atveju pasiūlyti raminamųjų. Šis žmogaus ir roboto susidūrimas yra viena įsimintiniausių filmo scenų, pažadanti politinę satyrą – tai, kas taip puikiai suveikė „9-ajame rajone“. Deja, labai greitai daug žadanti satyra užleidžia vietą gana nesubtiliai, veiksmo scenų perpildytai melodramai, kuomet po nelaimingo atsitikimo fabrike, Maksas suserga mirtina liga, todėl nusprendžia bet kokia kaina patekti į užgintąjį ir išsvajotąjį „Eliziejų“...
Ir vėl tos Holivudo klišės
Nuo pat to momento režisierius į „Eliziejų“ prikiša iki skausmo pažįstamų holivudinių klišių. Vienintelis ryškus „Eliziejaus“ gyventojas – ledinė gynybos sekretorė Delacourt, kurią vaidina legendinė aktorė Jodie Foster. Be abejo, už jos stovi marionetinis, neparankus prezidentas, kurį Delacourt nusprendžia nuversti kaip tik tuo metu, kai Maksas ima įgyvendinti savo planą. Tam, kad Makso siekis iš egoistinio palaipsniui virstu altruistiniu, į filmo siužetą yra įvedama Makso vaikystės mylimoji Frey (akt. Alice Braga), kuri turi leukemija sergančią dukterį. O toliau filmo siužetas ir didžioji kulminacija yra nuspėjami bet kuriam, kuris yra matęs bent kelis holivudinius mokslinės fantastikos filmus. Lieka apgailestauti, kad filmas, kuriame tiek daug dėmesio skiriama dizainui, aplinkos detalėms, kompiuterinei grafikai, tiek mažai dėmesio skiriama personažų vystymui ir subtilesniam istorijos perteikimui.
Gana liūdna yra tai, jog N. Blomkampas pasaulį padalino į juodą ir baltą, nepalikęs daugiau niuansų ir spalvų. Po beveik dviejų valandų apie patį „Eliziejų“ nežinome nieko. Jis taip ir lieka nesukonkretinta abstrakcija. Galbūt todėl, kad, kaip ir visada, pragarą įsivaizduoti daug paprasčiau nei sukurti utopiją – naujos, teisingesnės pasaulio tvarkos viziją.
Kita vertus, filmui jokiu būdu negali prikišti ambicijų trūkumo. Visgi „Eliziejus“ yra į popkorninio filmo formatą suvyniota dabartinės JAV, o kartu ir vadinamųjų Pirmojo pasaulio šalių kritika: imigracijos politika, pajamų nelygybė, ne universaliai prieinama sveikatos apsaugos sistema. Nepaisant to, jog pagrindinius du veikėjus vaidina žinomos Holivudo žvaigždės, N. Blomkampas nevengia aktorių iš įvairių šalių, skirtingų akcentų ir kalbų, nebijo subtitrų. Filmas kvepia šviežumu jau vien todėl, kad į pasaulio pabaigą žiūrima netradiciškai – ne vien pro amerikietišką prizmę.
Verdiktas
„Eliziejus“ tikrai nėra tas filmas, kurio tiesiog būtina nepraleisti. Tačiau iš visų šią vasarą pasirodžiusių pasaulio pabaigą pranašaujančių filmų: „Užmirštieji“ su Tomu Cruise‘u, „Žemė – nauja planeta“ su Willu Smithu bei Guillermo del Toro „Ugnies žiedas“, – tik šis nežada lengvo eskapizmo ir iš esmės turi ką pasakyti.
