Sausio 9 d. bus minimos režisieriaus S. Paradžanovo (1924 – 1990) gimimo metinės. Šia proga „Skalvijos“ kino centro rengiamuose Kino klasikos vakaruose bus parodytas vienas garsiausių jo filmų „Granato spalva“ („Sajat Nova“, 1969). Seansai vyks sausio 7, 14, 21 d. ir vasario 11 d. Pirmąjį seansą (sausio 7 d.) pristatys kino kritikė Neringa Kažukauskaitė.
„Žiūrėdamas Sergejaus Paradžanovo filmą „Granato spalva“ tarsi atidarai duris ir įžengti į kitą dimensiją, kur sustoja laikas, o tave supa grožis. Filmą galima žiūrėti kaip armėnų poeto Sajat Nova biografiją, tačiau „Granato spalva“ yra daug daugiau, tai nenusakoma kino patirtis, po kurios atmintyje išlieka vaizdai – išraiškingi judesiai, kostiumai, objektai, kompozicijos ir spalvos“, – yra rašęs kino režisierius Martinas Scorsesė.
Pasaulinio pripažinimo S. Paradžanovas sulaukė sukūręs filmus „Užmirštų protėvių šešėliai“ (1964) ir „Granato spalva“. Tačiau sovietinei valdžiai šie filmai nepatiko. Pirmasis filmas, analizuojantis religines problemas, vaizduojantis Ukrainos liaudies kultūrą, neatitiko sovietmečio socialistinio realizmo „meninių“ principų, o „Granato spalva“ nuvylė, nes buvo nesuprantamas, poetiškas, daug religinių scenų. Buvo pareikalauta maksimaliai jas iškarpyti, net užrašyti aiškinamuosius tekstus. Pirminis filmo pavadinimas buvo „Sajat Nova“, jį pervardinus į „Granato spalvą“ ir gerokai pakoregavus, filmas pagaliau buvo išleistas į ekranus.
Filmas „Granato spalva“ pasakoja apie garsų viduramžių armėnų trubadūrą, poetą Sajat Novą (Harutyun Sayatyan, 1712–1795). S. Paradžanovas nesistengia tiesiog papasakoti apie poeto gyvenimą, istorija vaizduojama pasitelkiant jo kūrybą, naudojant tradicinę šalies kultūros simboliką. Aktorė Sofiko Čiaureli filme sukūrė net šešis vaidmenis – ne tik moteriškus, bet ir vyriškus, kurie atspindi skirtingus dainiaus gyvenimo etapus.
Pasak Michelangelo Antonioni, „Granato spalva“ yra grynojo grožio pasireiškimas, filmu gali žavėtis net jo nesuprasdamas. Jo filmai – tai nuolatinis grožio garbinimas, jame susilieja, ištirpsta skirtingų Kaukazo šalių estetika ir kultūra.
Beje, pats S. Paradžanovas turėjo ne vieną talentą, o kinu susidomėjo ne iškart. Jo meninis skonis formavosi nuo mažų dienų, mat augo antikvarų šeimoje Tbilisyje (Gruzijoje). Iš pradžių jis studijavo vokalą Tbilisio konservatorijoje, vėliau Maskvoje. Ten jis ir susidomėjo kinu ir baigė kino režisūrą Maskvos kinematografijos institute. Jis nenustojo kurti net kai buvo įkalintas (už homoseksualumą). „Man uždraudė kurti filmus, – aš pradėjau daryti koliažus. Koliažas – tai supresuotas filmas,“ – sakė S. Paradžanovas.
