Rugsėjį dėl Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) nevykęs ciklas sugrįžta su trečiuoju ir paskutiniu ilgametražiu V. Erice filmu apie tapytoją Antonio Lópezą García.
V. Erice gimė 1940 metais Karansoje, Baskų krašte. Kadangi vaikystę ir paauglystę praleido San Sebastiane, t.y. pasienyje su Prancūzija. Režisierius labai anksti susipažino su prancūzų kinu, kuris skyrėsi nuo Franko valdomoje Ispanijoje rodomos kino produkcijos. Nors gimtoji šalis buvo izoliuota nuo viso pasaulio, filmai, pasak režisieriaus, atvėrė visai kitą pasaulį, leido pasijusti jo dalimi. Tad nenuostabu, kad 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Erice pasirinko studijas kino mokykloje Madride ir išbandė save kino kritikoje – ne vienerius metus rašė žurnalui „Nuestro cine“.
Pirmasis jo ilgametražis filmas „Avilio dvasia“ („El espíritu de la colmena“, 1973) pasirodė tada, kai Erice buvo žinomas kino kritikas ir scenaristas, taip pat jau buvo sukūręs kelis trumpametražius darbus. Debiutiniame filme autorius perteikė pokariu Ispanijos provincijoje stojusią tylą ir diktatūros metais vyravusias nuotaikas. Pagrindinę filmo veikėją – mergaitę Aną – pažintis su kinu priverčia susimąstyti. Kino tikrovė smarkiai skiriasi nuo tos, kurią ji mato išėjusi iš kino salės.
Šis darbas, kurį Erice vadina „poetinio pobūdžio“, San Sebastiano kino festivalyje pripažintas geriausiu filmu ir pelnė pagrindinį apdovanojimą „Sidabrinė kriauklė“. „Avilio dvasią“ palankiai įvertino tiek kino kritikai, tiek ir žiūrovai – filmą kino teatruose pasižiūrėjo pusė milijono žiūrovų.
Kadangi antrojo ilgametražio filmo „Į pietus“ („El Sur“, 1983) filmo veiksmas vyksta 6-ame dešimtmetyje, o jo pagrindinė veikėja yra paauglė, šį Erice filmą galima vadinti „Avilio dvasios“ tęsiniu.
Adelaidos García Morales apsakymas tapo šio filmo pagrindu. Vos penkiasdešimties puslapių kūrinys virto beveik keturių šimtų puslapių apimties scenarijumi. Vis dėlto, režisieriaus vizija nebuvo įgyvendinta – kino ekranus pasiekė neužbaigtas filmas be 90 minučių trukmės dalies. Šį žingsnį filmo prodiuseris grindė biudžeto stoka. Nepaisant to, antrąją juostą lydėjo sėkmė, filmas buvo parodytas Kanų kino festivalyje.
Po devynerių metų Kanų kino festivalyje režisierius pristato dokumentinio ir vaidybinio kino bruožų turintį trečiąjį filmą „Svarainio saulė“. Šiame darbe Erice stebi tapytoją Antonio Lópezą García, kasdien tapantį savo sode augantį svarainio medelį. Svarainio tapymas rudenį – kasmet pasikartojantis menininko ritualas. Tačiau rudens šviesa be galo permaininga, todėl pagauti saulės spindulius, žaidžiančius medžio lapuose, rodos, neįmanoma.
„Svarainio saulėje“ nevaidino profesionalūs aktoriai, filmas neturėjo parašyto scenarijaus. Apsuptas šešių kūrybinės grupės narių Antonio Lópezas García grūmėsi su bėgančiu laiku. Bėgant dienoms, keičiasi šviesa ir patys vaisiai – svarainiai noksta vis labiau. Filmas tyrinėja kūrybinio proceso paslaptį, nokstantys svarainiai liudija ir paties tapytojo gyvenimo saulėlydį.
„Svarainio saulė“ pelnė pagrindinį žiuri ir kritikų apdovanojimus Kanų kino festivalyje, o „TIFF sinematekos“ programoje buvo išrinktas geriausiu dešimtmečio filmu.
„Skalvijos“ kino centre filmas „Svarainio saulė“ bus rodomas keturis sekmadienius iš eilės – spalio 11, 18, 25 ir lapkričio 1 dienomis.