Filme dominuoja interviu su krepšininkais, treneriu Kęstučiu Kemzūra ir kai kuriais kitais komandos nariais. Draminis filmo akcentas - rinktinės trenerio įkvepiančios kalbos rūbinėje prieš ir po varžybų.
Išvados
Be abejo, filmas kėlė nemenką ažiotažą. Juk mums tai yra išskirtinė sporto šaka, o krepšininkai – bene labiausiai žinomi asmenys Lietuvoje. Reikia būti drąsiam, norint imtis tokio projekto, nes žiūrovai bus reiklūs (bent aš taip tikiuosi). Tad ką pamatėme ekrane?
Turint omenyje, jog krepšinis mūsų šalyje dažnai lyginamas su religija, filmo atmosfera iš tiesų gan religinga ir pamaldi. Jame tradiciškai ir santūriai pateikta rinktinės treniruočių ir varžybų kronika. Filmas ryškiaspalvis, politiškai korektiškas, nuosaikus ir... nuobodokas. Jame apie Lietuvos krepšinio rinktinę nesužinojau nieko naujo, dramatiško ar pikantiško. Net nepaaiškėjo, kodėl mes, po paraliais, pralaimėjome tai Makedonijai!
Filmas ryškiaspalvis, politiškai korektiškas, nuosaikus ir... nuobodokas.
Juosta primena sovietmečiu kurtas kronikas apie socialistinio darbo didvyrius – ideologiškai teisingus personažus, visas jėgas atiduodančius Tėvynei. Krepšininkai ekrane sklandžiai šneka, yra mandagūs (išskyrus kelis kartus susikeikiantį Šarą) ir kantrūs (Martynas Pocius, kuriam skauda kelius).
Šiek tiek pavargę. Ir tai užliūliuoja. Todėl ypač reiktų trumpinti pirmąją filmo pusę, nes šiek tiek dramaturgijos, įtampos atsiranda tik persiritus į antrą dalį, čempionato kronikoje.
Taigi, jūs pamatysite labai tradicinę dokumentiką. O buvo galima viską padaryti įdomiau, pavyzdžiui, pasirinkus vieną ar du ryškiausius personažus (tokius, kaip broliai Lavrinovičiai arba Juozukas) ir per jų prizmę, kasdienį gyvenimą, parodyti rinktinės pulsą. Juk ne šventieji puodus lipdo (ir krepšinį žaidžia).
Faktai apie filmą ir įvertinimas
„Mes už... Lietuvą!“ Lietuva, 2012 m., 90 min.
Režisierius Andrius Lekavičius.
ĮVERTINIMAS 2/4
